XX a. pradžioje Prancūzijoje, o vėliau ir kitose Europos šalyse, Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės. Katalikų bažnyčia neteko privilegijų, buvo įvestas valstybinis privalomasis mokslas ir civilinė santuoka. Šis procesas atspindėjo visuomenės sekuliarizaciją ir valstybės neutralumo religiniais klausimais siekį.

Konservatizmas – politinė ideologija, kurios pradininku laikomas Edmundas Berkas. Konservatoriai, kritikuodami Prancūzijos revoliucijos smurtą, pasisakė už laipsniškas reformas, išsaugant tradicijas, stiprią valdžią (dažniausiai monarchiją) ir valdžios autoritetą. Jie pripažino žmonių nelygybę ir manė, kad politikoje turėtų dalyvauti tik profesionalai, todėl priešinosi visuotinei rinkimų teisei. Konservatoriai taip pat pabrėžė religijos svarbą ir nepritarė viešai valdžios kritikai. Ekonomikoje jie pasisakė už vidaus rinkos skatinimą ir apsaugą nuo užsienio konkurencijos.

Liberalizmas – politinė ideologija, susiformavusi XVIII-XIX a., kurios pradininkai yra Džonas Lokas ir Adamas Smitas. Liberalai pasisakė už žmogaus teisių ir laisvių (žodžio, spaudos, susirinkimų) gynimą, Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, rinkimų teisės išplėtimą ir konstitucinę monarchiją arba respubliką. Ekonomikoje liberalizmas, ypač A. Smito dėka, pabrėžė privačios nuosavybės svarbą, laisvą rinką ir minimalų valstybės įsikišimą (principas laissez faire). Valstybės vaidmuo, anot liberalų, turėtų apsiriboti piliečių saugumo ir tvarkos užtikrinimu.

Liberalizmas ir konservatizmas yra dvi pagrindinės politinės ideologijos, turėjusios didelę įtaką XIX a. politikai. Liberalizmas pabrėžė individo laisvę, politinę lygybę, Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, privačią nuosavybę ir minimalų valstybės vaidmenį. Konservatizmas, priešingai, akcentavo tradicijų svarbą, laipsniškas reformas, stiprią valstybės valdžią, politinę nelygybę, Bažnyčios vaidmenį ir privačios nuosavybės apsaugą. Liberalizmą daugiausia palaikė verslininkai, tarnautojai ir buržuazija, o konservatizmą – aristokratija ir stambieji verslininkai.

XIX a. Europoje keitėsi požiūris į politiką, kuri nebelaikyta tik valdančiojo elito reikalu. Piliečiai, jungdamiesi į organizacijas ir partijas, ėmė kontroliuoti valdžią ir daryti įtaką jos sprendimams. Formavosi pilietinė visuomenė – laisvų, lygių prieš įstatymą ir atsakingų už savo valstybę piliečių bendruomenė. Absoliutinės monarchijos užleido vietą konstitucinėms monarchijoms, kuriose konstitucijos ribojo monarcho valdžią, garantuodamos pagrindines žmogaus teises (sąžinės, išpažinimo, žodžio laisvę, teisę burtis į organizacijas). Kai kurios valstybės tapo parlamentinėmis respublikomis, kuriose visa aukščiausia valdžia buvo renkama, o vykdomoji valdžia (vyriausybė) atsiskaitydavo parlamentui.

Pilietinė visuomenė apibūdinama šiais pagrindiniais bruožais: atsakingumu (valdžios institucijos veikia atsakingai), skaidrumu (valdžios sprendimai yra vieši), nešališkumu (visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą), veiksmingomis institucijomis (valdžios institucijos efektyviai vykdo savo funkcijas), aktyvia veikla (piliečiai aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime), atskaitomumu (valdžia atsiskaito visuomenei) ir pagarba įstatymui (visi piliečiai laikosi įstatymų).

Iki XVIII a. pabaigos Europoje vyravo absoliutinės monarchijos, kuriose valdžia priklausė monarchams, o visuomenė buvo suskirstyta į luomus. Apšvietos idėjos, pabrėžusios prigimtines žmogaus teises, laisvę, lygybę ir brolybę, paskatino visuomenę siekti politinių ir pilietinių teisių. Prancūzijos revoliucija sugriovė senąją tvarką. Daugiau žmonių įgijo teisę dalyvauti valstybės valdyme, įsitvirtino principas, kad politinė valdžia priklauso tautai. Didžioji Britanija tapo modernios valstybės, kurioje karaliaus valdžią ribojo parlamentas, pavyzdžiu.

Nuo XIX a. iki XX a. pradžios daugelio šalių piliečių teisė balsuoti buvo ribojama įvairiais cenzais, tokiais kaip raštingumas, amžius, turtas, religija ir visuomeninė padėtis. Palaipsniui šie apribojimai buvo šalinami, pradedant nuo Graikijos (1829 m., dirbantys vyrai nuo 25 metų), Prancūzijos ir Šveicarijos (1848 m., visi pilnamečiai vyrai), JAV (1870 m., visi pilnamečiai vyrai, nepriklausomai nuo rasės), Vokietijos (1871 m., visi pilnamečiai vyrai) ir baigiant Naująja Zelandija (1893 m., visi pilnamečiai vyrai ir moterys) bei Suomija (1906 m., visi pilnamečiai vyrai ir moterys). Šis procesas atspindi demokratijos stiprėjimą ir didesnį visuomenės įsitraukimą į politinį gyvenimą.