Nuo sutemų iki ryto ežiai ieško maisto, rausdami dirvos paviršių. Jie minta sliekais, vabzdžiais ir jų lervomis, sraigėmis, varlėmis. Kartais gali sugauti didesnius pelinius graužikus, kurmius ar net paukščius. Taip pat nevengia paukščių kiaušinių ar nukritusių vaisių.

Ežiai miega beveik šešis mėnesius ir pabunda kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje, kai oro temperatūra jų slėptuvėje pakyla iki 10-12 °C. Pabudę jie būna netekę maždaug trečdalio svorio ir labai alkani, todėl intensyviai ieško maisto.

Antroje vasaros pusėje ežiai tampa itin ėdrūs, maitindamiesi nuo sutemų iki prašvitimo. Jie stengiasi sukaupti kuo storesnį poodinį riebalų sluoksnį, kuris apsaugo nuo šalčio ir tarnauja kaip energijos šaltinis žiemos miego metu. Rudenį, mažėjant maisto kiekiui, ežiai įsirengia lizdus iš sausų lapų ir žolių, dažniausiai tankiose vietose, tokiose kaip gyvatvorės ar šakų krūvos. Prasidėjus šalnoms, ežiai susisuka į kamuoliuką ir kietai įminga.

Žiemos miego metu ežiai nesimaitina ir beveik nejuda, taupydami energiją iš sukauptų riebalų. Jų kvėpavimas suretėja, širdies plakimas sulėtėja, o kūno temperatūra gali nukristi iki 2 °C. Sėkmingai peržiemoja tik tie ežiai, kurių kūno masė viršija 800 gramų. Atšiauri žiema ir netinkama slėptuvė kelia pavojų ežio gyvybei. Ideali temperatūra slėptuvėje yra šiek tiek aukščiau 1 °C.