Biologiniai ištekliai – jūros augalai ir gyvūnai, tokie kaip žuvys, moliuskai, vėžiagyviai, ropliai, žinduoliai ir vandenyno augalai. Dauguma gyvųjų organizmų gyvena viršutiniame 100 metrų vandens sluoksnyje. FAO vandenyną skirsto į žvejybos regionus, iš kurių produktyviausias yra Ramiojo vandenyno šiaurės vakarai. Akvakultūra (vandens gyvūnų ir augalų auginimas) beveik prilygsta žvejybos sektoriui, mažindama natūralių išteklių nykimą. Dėl perteklinės žvejybos sumažėjo žuvų ištekliai, todėl įvestos žvejybos kvotos.

Žmonijos veikla daro didelę žalą vandenynams. Būtina užtikrinti darnų vandenyno naudojimą, siekiant sumažinti taršą, apsaugoti ekosistemas, mažinti vandenynų rūgštėjimą, plėtoti tausojančią žvejybą, apsaugoti pakrantes, didinti ekonominę naudą iš darnaus jūros išteklių naudojimo, kaupti mokslo žinias ir remti nedidelio masto žvejybą bei įgyvendinti tarptautinę jūrų teisę.

Jūrų laivyba yra pagrindinė pasaulinės prekybos transporto rūšis, leidžianti gabenti didelius kiekius krovinių už palyginti mažą kainą. Tačiau tai yra lėtas transportas. Konteinerizacija paskatino jūrų transporto plėtrą, sumažindama išlaidas ir riziką.

Valstybės dažnai konfliktuoja dėl teisių į jūrų ir vandenynų akvatorijas. Pavyzdžiui, ginčai dėl salų Rytų Kinijos jūroje, Kinijos pretenzijos į Pietų Kinijos jūrą, įtampa tarp Arkties regiono valstybių.

Daugiausia mineralinių išteklių, įskaitant naftą, gamtines dujas, akmens anglis, rūdas ir deimantus, yra žemyniniame šelfe. Apie 30% pasaulio naftos išgaunama iš telkinių po vandenyno dugnu. Vandenyno dugne taip pat randamos polimetalų sankaupos, kuriose gausu kobalto, nikelio, vario ir mangano, svarbių technologinei įrangai. Mineralinių išteklių gavyba gali turėti neigiamą poveikį vandenyno dugnui ir gyvybei.

Pasaulinis vandenynas teikia įvairius išteklius, įskaitant transportą (daugiau nei 80% pasaulio prekių), buveines (apie 80% pasaulio gyvybės), poilsį, maistą (15% gyvūninių baltymų), energiją (daugiau nei 30% naftos ir dujų, atsinaujinantys šaltiniai), mediciną, ekonominę veiklą (3-6 trilijonai JAV dolerių) ir telekomunikacijas (95% duomenų perdavimo).

Rekreaciniai ištekliai, susiję su poilsiu, gydymusi ir turizmu, tampa vis svarbesni. Pakrančių turizmas sudaro apie 80% pasaulio turizmo, sukuriant beveik 300 mln. darbo vietų. Populiarus ir kruizinis turizmas, ypač JAV.

Tarptautiniai sąsiauriai (pvz., Gibraltaro, Bosforo, Lamanšo) ir kanalai (pvz., Sueco, Panamos, Kylio) yra svarbūs vandens keliai tarptautinei laivybai, leidžiantys laivams tranzitu plaukti per juos.

Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija (1982 m.) nustato vandenynų ir jų išteklių naudojimo taisykles. Konvencija apibrėžia jūrines zonas: teritorinius vandenis (12 jūrmylių), išskirtinę ekonominę zoną (IEZ, 200 jūrmylių) ir atvirąją jūrą. Lietuva turi 90,66 km pakrantę, 12 jūrmylių teritorinę jūrą ir IEZ, kurios tolimiausias taškas yra 70 jūrmylių nuo Klaipėdos.

Jūros vandens druskingumas kinta priklausomai nuo temperatūros, garavimo ir kritulių. Vidutinis druskingumas – apie 35 promilės. Raudonoji jūra yra sūriausia (41 promilė), o Baltijos jūra – viena mažiausiai druskingų (apie 7 promilės). Jūros vandenyje daugiausia yra chlorido ir natrio jonų. Garinant jūros vandenį, gaunama valgomoji druska. Didėjant gėlo vandens poreikiui, svarbus jūrinio vandens gėlinimas, kuriame pirmauja Izraelis.

Vandenyno energijos ištekliai, įskaitant vėją, bangas ir sroves, yra milžiniški. Atsinaujinanti vandenynų energija – tai potvynių ir atoslūgių, vandenyno srovių, bangų energijos panaudojimas, taip pat skirtingo gylio vandens sluoksnių temperatūrų skirtumai. Tačiau šių technologijų diegimą riboja didelės išlaidos, saugomos teritorijos, žvejybos ir laivybos veikla.