Persų įlankos valstybių vadovai supranta, kad naftos ištekliai nėra amžini, todėl investuoja į kitas pramonės šakas, pavyzdžiui, naftos perdirbimą, turizmą ir prekybą. Dubajus ir kiti miestai tampa prekybos centrais, siūlydami žemas kainas dėl mokesčių nebuvimo. Didėja pajamos iš turizmo, pritraukiant lankytojus prabangiais viešbučiais ir saulėtu klimatu. Investuojama į užsienio įmones ir jaunimo švietimą.

Pelnas iš naftos eksporto sukėlė didžiulę ekonominę ir socialinę transformaciją Persų įlankos šalyse. Klajoklių gyvenvietės ir skurdūs kaimeliai sparčiai virto moderniais didmiesčiais su dangoraižiais, prabangiais viešbučiais ir prekybos centrais. Gyventojai atleisti nuo mokesčių, o valstybė finansuoja sveikatos apsaugą ir švietimą. Dėl mažo vietinių gyventojų skaičiaus, daug darbo jėgos atvyksta iš kitų šalių (darbo migrantai). Didėjant ekonomikai, auga ir gėlo vandens poreikis, kuris tenkinamas gėlinant jūros vandenį.

Nafta susidarė iš milijonų metų senumo jūros organizmų (planktono). Šiems organizmams žuvus, jie nusėdo jūros dugne. Dėl deguonies trūkumo dideliame gylyje susidarė pūvančio dumblo sluoksnis. Laikui bėgant šį dumblą užklojo kietesnių nuosėdų sluoksniai. Dėl slėgio ir aukštos temperatūros dumblas virto naftinga uoliena. Nafta kaupėsi uolienos ertmėse, o vėliau, veikiama slėgio, migravo į aukščiau esančias uolienas, kol pasiekė nelaidų sluoksnį, suformuodama telkinius.

Pietvakarių Azija, ypač Persų įlankos šalys, patyrė dramatišką transformaciją dėl didžiulių naftos atsargų. Šis regionas, turintis du trečdalius pasaulio naftos atsargų, dažnai vadinamas „pasaulio degaline“. Anksčiau skurdžios ir atsilikusios valstybės, kuriose vyravo klajoklių gentys, dabar tapo turtingomis ir moderniomis šalimis. Naftos atradimas 1932 m. Bahreine pakeitė tradicinį gyvenimo būdą.