Dauguma kaulinių žuvų dauginasi neršdamos – patelės išleidžia į vandenį ikrus (kiaušinėlius), o patinai – pienius (spermatozoidus). Apvaisinimas dažniausiai būna išorinis, t.y., lytinės ląstelės susilieja vandenyje. Iš apvaisintų ikrų išsirita lervutės, kurios kurį laiką minta trynio maišelyje esančiomis maisto medžiagomis. Vėliau lervutės transformuojasi į mailių – mažas žuvytes, kurios jau gali savarankiškai maitintis. Kai kurios žuvų rūšys, pavyzdžiui, upėtakiai ir šamai, saugo savo ikrus. Daugelis žuvų rūšių, pavyzdžiui, lašišos ir unguriai, neršti migruoja į tam tikras vietas.

Kaulinės žuvys atlieka svarbų vaidmenį vandens ekosistemose. Augalėdės žuvys padeda reguliuoti vandens augalų kiekį, o plėšriosios žuvys kontroliuoja kitų gyvūnų populiacijas. Be to, žuvys yra svarbi mitybos grandinių dalis, tarnaudamos kaip maisto šaltinis kitiems gyvūnams, įskaitant paukščius, žinduolius ir žmones. Žuvininkystės ūkiai augina žuvis, kurios naudojamos maistui ir žuvų taukų gamybai. Tačiau žuvims kyla įvairių grėsmių. Klimato kaita kelia pavojų, nes šiltesniame vandenyje ištirpsta mažiau deguonies. Vandens tarša (pvz., nuotekomis, trąšomis) taip pat sukelia deguonies trūkumą, nes skatina puvimo procesus. Be to, buveinių nykimas ir per didelis žvejojimas kelia rimtą pavojų žuvų populiacijoms.

Kaulinės žuvys (Osteichthyes) – tai chordinių gyvūnų tipui priklausantys stuburiniai, turintys kaulinį skeletą. Lietuvoje gyvena įvairios kaulinių žuvų rūšys, tokios kaip paprastoji raudė, ešerys, plekšnė, lydeka, šamas, upėtakis, karosas ir lynas. Kiekviena iš šių rūšių pasižymi savitais prisitaikymais prie gyvenamosios aplinkos. Pavyzdžiui, raudės ryškūs pelekai padeda jai manevringai judėti vandenyje, ešerio dryžuotas kūnas leidžia pasislėpti tarp augalų, plekšnės plokščia forma pritaikyta gyvenimui ant dugno, o lydekos dėmėtas kūnas ir aštrūs dantys yra puikūs medžioklės įrankiai. Šamas – didžiausia Lietuvos gėlavandenė žuvis, o upėtakis mėgsta šaltus ir deguonies prisotintus vandenis. Karosas išsiskiria gebėjimu ištverti deguonies stygių, o lynas nėra itin reiklus vandens kokybei.

Kaulinės žuvys turi aptakios formos kūną, kuris yra padengtas kauliniais žvynais ir gleivėmis. Žvynai ir gleivės atlieka apsauginę funkciją – saugo nuo mechaninių pažeidimų, ligų sukėlėjų ir mažina trintį judant vandenyje. Judėti ir išlaikyti pusiausvyrą padeda pelekai (krūtinės, pilvo, nugaros) ir uodega. Kvėpavimui žuvys naudoja žiaunas, kuriose vyksta dujų apykaita: iš vandens į kraują patenka deguonis, o iš kraujo į vandenį – anglies dioksidas. Kaulinės žuvys yra šaltakraujės, t.y., jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros. Jų kraujotakos sistema yra uždara, o širdis varinėja kraują, kuris perneša deguonį ir maisto medžiagas po visą organizmą. Dauguma žuvų turi plaukiojamąją pūslę, kuri padeda reguliuoti plūdrumą.