Lotynų Amerikos gyventojai pasiskirstę labai netolygiai. Tankiausiai gyvenamos pakrantės, ypač prie Atlanto vandenyno, kur įsikūrę didieji miestai – dažniausiai buvę prekybos uostai. Andų kalnuose, 2000–3000 m aukštyje, taip pat gyvena nemažai žmonių, nors sąlygos ten sudėtingesnės. Amazonės baseinas, sausringos dykumos ir pusdykumės Argentinoje, Čilėje, Peru ir Meksikoje yra labai retai apgyvendintos.

Lotynų Amerikos gyventojų sudėtis yra itin marga, apimanti visas pagrindines ir mišrias rases. Ši įvairovė susiformavo dėl regiono istorijos: vietinių indėnų (mongolidų palikuonių), europiečių kolonizatorių ir iš Afrikos atgabentų vergų sąveikos. Europiečių ir indėnų palikuonys vadinami metisais, europiečių ir juodaodžių – mulatais, o indėnų ir juodaodžių – sambais. Vėliau į regioną atvyko imigrantų iš įvairių Europos šalių bei Azijos (ypač Kinijos ir Japonijos).

Lotynų Amerikoje vyrauja dideli socialiniai skirtumai. Europiečių palikuonys (kreolai) dažnai priklauso turtingiausiam visuomenės sluoksniui, valdydami didžiąją dalį žemės, įmonių ir užimdami aukštas pareigas. Tačiau didelė dalis gyventojų, ypač vietinių indėnų ir afrikiečių kilmės žmonių, gyvena skurde, susiduria su žemės trūkumu ir ribotomis įsidarbinimo galimybėmis.