Nacionalsocializmas, kaip ir komunizmas SSRS, turėjo totalitarizmo bruožų: vienintelė privaloma ideologija, vienpartinė valstybė, vienintelio vado kultas, išplėtota teroro sistema, visapusiška visuomenės kontrolė ir žmonių skirstymas į priešus ir draugus. Skirtumas buvo tas, kad Vokietijoje iš dalies išliko privati nuosavybė. Pagrindiniais priešais Vokietijoje buvo laikomi žydai, čigonai, homoseksualai ir komunistai, o SSRS – buržuazija, „buožės“ ir „liaudies priešai“.

Po nesėkmingo „alaus pučo“ 1923 m., A. Hitleris atkūrė partiją ir pradėjo siekti valdžios per rinkimus. Didėjant ekonominei krizei, nacistų populiarumas augo. 1933 m. A. Hitleris tapo Reicho kancleriu ir, pasinaudodamas Reichstago gaisru, įgijo ypatinguosius įgaliojimus. Buvo uždraustos kitos partijos, panaikintos piliečių teisės ir įtvirtinta A. Hitlerio diktatūra. Mirus prezidentui, prezidento ir kanclerio postai buvo sujungti, A.Hitleriui tampant fiureriu.

Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partija (nacistai), vadovaujama Adolfo Hitlerio, pasinaudojo visuomenės nepasitenkinimu ir žadėjo atkurti Vokietijos galybę. Jie kritikavo demokratiją, propagavo nacionalizmą ir rasistinę ideologiją, skelbiančią arijų rasės pranašumą. Komunistai ir žydai buvo paskelbti tautos priešais. Nacistų simbolis – svastika.

Slaptoji valstybės policija (gestapas) ir SS daliniai persekiojo režimui nepalankius žmones. Koncentracijos stovyklose buvo kalinami ir naikinami politiniai oponentai, neįgalieji, homoseksualai, čigonai ir ypač žydai. 1935 m. Niurnbergo įstatymais buvo įteisinta žydų segregacija ir atimta pilietybė. 1938 m. „Krištolinė naktis“ buvo žydų pogromų visoje Vokietijoje kulminacija.

1. Hitlerio valdoma Vokietija tapo totalitarine valstybe – Trečiuoju Reichu. Režimas kontroliavo visas gyvenimo sritis: uždraustos kitos partijos ir organizacijos, kontroliuota kultūra, žiniasklaida ir švietimas. Nacistinė propaganda skleidė nacizmo idėjas ir A. Hitlerio kultą. Vaikai buvo auklėjami nacistine dvasia, skatinamas jėgos kultas. Moterų vaidmuo buvo apribotas namų ūkiu, vaikų auginimu ir bažnyčia.

Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje įvykusi revoliucija nuvertė monarchiją ir įkūrė Veimaro respubliką. Tačiau ji buvo nestabili dėl dažno vyriausybių kaitos (18 vyriausybių per beveik 14 metų), hiperinfliacijos ir ekonominio nuosmukio. Versalio taikos sutarties sąlygos, kurios buvo laikomos žeminančiomis, ir ekonominės problemos sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą.