Kolonijinių imperijų laikai

Šioje temoje nagrinėjamas imperializmas ir kolonializmas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, aptariant šių reiškinių priežastis, įvairius kolonijų valdymo būdus, Afrikos pasidalijimą ir kolonializmo padarinius. Taip pat apžvelgiamos didžiausios to meto kolonijinės imperijos.

Afrikos pasidalijimas
XIX a. keliautojai atvėrė Afriką kolonizatoriams. Europiečius viliojo Afrikos turtai (auksas, deimantai, dramblio kaulas). Sueco kanalo atidarymas sutrumpino kelią į Indiją ir teikė didelį pelną Didžiajai Britanijai. 1884 m. Berlyno konferencijoje Europos valstybės pasidalijo Afriką, nepaisydamos etninių skirtumų. Didžioji Britanija turėjo didžiausias kolonijas. XX a. pr. į varžybas įsitraukė JAV, Rusija ir Japonija. Iki 1900 m. visas pasaulis buvo pasidalytas. Kova dėl kolonijų kėlė konfliktus. Šalys sudarinėjo sutartis, bet įtampa augo.
Imperializmo priežastys
Nuo seniausių laikų galingos valstybės siekė užvaldyti silpnesnes. XV–XVI a. prasidėjo Amerikos, Afrikos ir Azijos užkariavimas (kolonializmas). XIX a. Europos šalių teritorinė ekspansija pasiekė didžiausius mastus dėl pramonės perversmo, gyventojų skaičiaus augimo, žaliavų ir rinkų poreikio. Kolonijų turėjimas buvo laikomas valstybės galios rodikliu. Imperializmas – XIX a.–XX a. pr. valstybių politika, siekianti agresyviai plėsti teritorijas ir viešpatauti pasaulyje. Moderni ginkluotė ir transportas (garlaiviai, garvežiai) leido sparčiai pajungti naujas žemes.
Kolonializmo vertinimas
Imperializmas ir kolonializmas vertinami neigiamai dėl prievartos, išnaudojimo ir rasizmo. Europiečiai atėmė laisvę, pasisavino gamtos išteklius, išnaudojo vietos gyventojus. Vyravo klaidingas įsitikinimas, kad europiečiai civilizuoja „atsilikusias“ tautas. Rasizmas skatino nežmonišką elgesį (pvz., belgų žiaurumai Konge). Kolonijų ūkinė nauda metropolijoms buvo abejotina. JAV pavyzdys rodė, kad kolonijų skaičius nebuvo lemiamas ekonominei galiai. Buvo ir teigiamų aspektų: miestų statyba, kelių tiesimas, uostų įrengimas, mokyklų ir ligoninių steigimas, kova su epidemijomis.
Kolonijų valdymas
Europiečių kolonijų valdymo būdai skyrėsi. Dauguma metropolijų (Prancūzija, Belgija, Vokietija, Portugalija) valdė tiesiogiai: šalino vietos valdovus, diegė savo institucijas, kalbą, kultūrą. Didžioji Britanija taikė ir netiesioginį valdymą (protektoratus), pasikliaudama vietos valdžia, bet kontroliuodama ekonomiką, užsienio politiką ir kariuomenę. Dominijos (Australija, Kanada, Naujoji Zelandija) turėjo daugiau savarankiškumo. Osmanų ir Rusijos imperijos skyrėsi tuo, kad jų kolonijos ribojosi su metropolijomis. Europiečiai formavo kariuomenės dalinius iš vietos gyventojų, vadovaujamus europiečių. Čiabuviai dažnai sukildavo, bet neturėjo galimybių atsilaikyti. Etiopija – vienintelė Afrikos šalis, sėkmingai pasipriešinusi Italijai.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com