Saviindukcija – tai reiškinys, kai kintant elektros srovės stipriui laidininke, jame atsiranda elektrovara. Pavyzdžiui, įjungiant ar išjungiant lemputę, ji ne iš karto įsižiebia ar užgęsta būtent dėl saviindukcijos. Į ritę įkišus geležinę šerdį, jos induktyvumas padidėja. Magnetinė lauko energija, sukuriama elektros srovės, išsisklaido, dažniausiai šilumos pavidalu, išjungus grandinę. Svarbu pažymėti, kad saviindukcija nevyksta, kai rite teka nuolatinė elektros srovė, nes jai būtinas srovės stiprio kitimas. Ritės induktyvumas (\(L\)) apskaičiuojamas pagal formulę \(L = \frac{\Phi}{I}\), kur \(\Phi\) – magnetinis srautas, o \(I\) – srovės stipris. Induktyvumas nepriklauso nuo srovės stiprio.

Transformatorius yra prietaisas, skirtas kintamajai įtampai padidinti arba sumažinti. Jis naudojamas elektros perdavimo linijose ir buitiniuose prietaisuose. Transformatorių sudaro geležinė šerdis ir dvi ritės: pirminė apvija, jungiama prie kintamosios įtampos šaltinio, ir antrinė apvija, jungiama prie apkrovos. Kintamoji srovė pirminėje apvijoje sukuria kintamąjį magnetinį srautą, kuris indukuoja elektrovarą abiejose apvijose. Saviindukcijos elektrovaros pirminėje apvijoje (\(E_1\)) ir indukuotosios elektrovaros antrinėje apvijoje (\(E_2\)) santykis lygus vijų skaičių santykiui: \(E_1 / E_2 = N_1 / N_2\). Kai apvijų varža maža, šis santykis apytiksliai lygus įtampų santykiui: \(U_1 / U_2 = N_1 / N_2 = k\). Šis santykis '\(k\)' vadinamas transformacijos koeficientu. Jei \(k > 1\), transformatorius yra žeminamasis; jei \(k < 1\) – aukštinamasis. Prijungus apkrovą, galia abiejose apvijose yra beveik vienoda (\(U_1I_1 \approx U_2I_2\)), todėl \(U_1 / U_2 = I_2 / I_1 = k\). Aukštinamasis transformatorius padidina įtampą, bet sumažina srovės stiprį, ir atvirkščiai.