I a. Romos imperijos provincijoje Judėjoje atsirado krikščionybė, susijusi su Jėzaus Kristaus veikla. Kristus skelbė apie Dievo karalystę, kurioje viešpatauja meilė ir teisingumas, pabrėždamas, kad visi žmonės yra Dievo vaikai. Jis ragino mylėti artimą ir gyventi dorai. Dalis Judėjos gyventojų tikėjo, kad Jėzus yra Dievo pasiuntinys (mesijas). Tačiau žydų dvasininkai ir romėnų valdininkai jį suėmė ir nuteisė mirti apie 30-uosius mūsų eros metus. Dauguma žydų nepripažino Jėzaus mesiju, todėl judaizmas ir krikščionybė, nors ir remiasi Dešimčia Dievo įsakymų, išsiskyrė.

Judaizmas, žydų tautos tikėjimas, yra pirmoji monoteistinė religija, išsivysčiusi iš senovės Mesopotamijos tradicijų. Žydų istorija ir tikėjimo pagrindai užrašyti Senajame Testamente, kuris kartu su Naujuoju Testamentu sudaro Bibliją. Pagal Senąjį Testamentą, Dievas per Mozę žydams perdavė Dešimt Dievo įsakymų, įpareigojančių tikėti vieną Dievą – Jahvę. Po klajonių ir nesutarimų su romėnais, žydai buvo ištremti ir pasklido po pasaulį (diaspora) iki pat Izraelio valstybės atkūrimo 1947 m.

Po Jėzaus mirties jo mokymą tęsė apaštalai, ypač Paulius, kuris skleidė krikščionybę Mažojoje Azijoje, Graikijoje ir kitose Romos provincijose. Krikščionys telkėsi į bendruomenes, kurioms vadovavo vyskupai. Jėzaus biografija ir mokymas užrašyti Naujajame Testamente. Tačiau augantis krikščionių skaičius kėlė grėsmę Romos imperijos tvarkai, nes krikščionys atsisakė garbinti imperatorių kaip dievą. Imperatorius Neronas, po didelio gaisro Romoje 64 m., pradėjo krikščionių persekiojimus, kurie tęsėsi daugiau nei du šimtmečius.

IV a. pradžioje krikščionybė įgavo vis didesnę įtaką Romos imperijoje. Imperatorius Konstantinas, įžvelgdamas krikščionybės stiprybę, 313 m. Milano ediktu uždraudė krikščionių persekiojimus. 325 m. jis sušaukė Nikėjos bažnytinį susirinkimą, kuris nustatė bendras krikščionybės dogmas. Galiausiai, 392 m. imperatorius Teodosijus I paskelbė krikščionybę vienintele valstybine religija, uždrausdamas senąją romėnų religiją.

Senovės Romos religija buvo politeistinė, kurioje įvairūs dievai ir dvasios, įskaitant namų dievus ir protėvių dvasias, globojo pasaulį ir žmonių veiklą. Svarbiausi dievai buvo Jupiteris, Marsas ir Vesta. Žyniai, vadinami pontifikais, skelbė dievų valią, o didysis pontifikas vadovavo visiems žyniams. Romėnai statė šventyklas, aukojo aukas ir meldėsi, siekdami dievų malonės. Laikui bėgant, romėnai perėmė kitų kultūrų religinius elementus, pavyzdžiui, graikų dievus, suteikdami jiems romėniškus vardus.