1066 m. Vilhelmas Užkariautojas užgrobė Anglijos sostą. Jis centralizavo valstybę, išdalijo žemes savo vasalams ir įsakė surašyti gyventojus. Tačiau luomai, priešindamiesi karaliaus savivalei, išsikovojo teisę į parlamentą. 1215 m. karalius Jonas Bežemis pasirašė Didžiąją laisvių chartiją, įsipareigodamas gerbti luomų teises. 1265 m. sušauktas parlamentas, kuris palaipsniui įgijo teisę tvirtinti įstatymus. Po Šimtamečio karo Anglijoje vyko Raudonosios ir Baltosios rožės karas, po kurio, nors karaliaus valdžia sustiprėjo, parlamento įtaka išliko.

Centralizacija nebuvo visuotinis reiškinys. Šventojoje Romos imperijoje vyko decentralizacija, ir dabartinės Vokietijos teritorijoje gyvavo daugybė smulkių valstybėlių. Prancūzijai ir Anglijai tapus centralizuotomis valstybėmis, sėkmingai plėtotas ūkis, klestėjo amatai ir prekyba. Centralizuota mokesčių sistema užtikrino stabilias pajamas. Stipri valdovo valdžia garantavo taiką ir teisių apsaugą. Įvesta vienoda teisinė ir administracinė sistema. Formavosi karaliui pavaldus valdininkų sluoksnis. Vykstant centralizacijai, nyko tarmių skirtumai, formavosi bendrinės kalbos ir tautinė savimonė. Tik stiprios valstybės galėjo iškilti, o jų monarchai tapo galingiausi Europoje.

Viduramžių Europoje įsigalėjus feodalizmui, susilpnėjo centrinė karalių valdžia. Karalystės suskilo į daugybę savarankiškų feodalų valdų, kuriose gyventojai buvo labiau priklausomi nuo vietos senjoro nei nuo karaliaus. Feodalai turėjo didelę valdžią: kontroliavo teismus, rinko mokesčius, kaldino monetas, turėjo kariuomenes. Nebuvo bendros politinės, teisinės ar kalbinės sistemos. Karalius valdė tik savo domeną, o vasalai elgėsi kaip nepriklausomi valdovai, dažnai kariaudami tarpusavyje.

Parlamentų ištakos – viduramžių karalių rūmų tarybos. Pats žodis „parlamentas“ kilęs iš lotyniško žodžio parlamentum, reiškiančio pokalbį. Monarchai viduramžiais neturėjo absoliučios valdžios, todėl turėjo tartis su įvairiais visuomenės sluoksniais, ypač dėl mokesčių. Anglijoje XIII a. bajorai ir miestiečiai pradėjo siųsti atstovus pas karalių, kurie nuo XIV a. rinkdavosi į Bendruomenių rūmus. Lordų rūmai prarado svarbą. Svarbu atskirti Anglijos parlamentą ir Prancūzijos generalinius luomus, nes jie veikė skirtingai. Anglijos parlamentas rinkosi nuolat, tvirtino mokesčius ir priiminėjo įstatymus, Prancūzijos Generaliniai luomai rinkdavosi retai, karaliaus kvietimu ir tvirtindavo mokesčius.

XI a. Prancūzijos karaliai valdė nedidelį domeną. Jungti Prancūziją į vientisą teritoriją pradėta nukariavimais, vedybomis ir vasalų žemių konfiskavimu. Karalius Pilypas IV Gražusis 1302 m. sušaukė Generalinius luomus – dvasininkų, bajorų ir miestiečių atstovų susirinkimą, kuris stiprino šalies vienybę. Anglijos karalių valdos Prancūzijoje trukdė centralizacijai. 1337–1453 m. vykęs Šimtametis karas, kuriame lemiamą vaidmenį suvaidino Žana d'Ark, paskatino galutinę Prancūzijos centralizaciją. Karalius konfiskavo feodalų žemes ir įsigalėjo absoliuti karaliaus valdžia.

Karaliai siekė stiprinti savo valdžią, todėl vyko centralizacijos procesas. Jį rėmė miestai, norintys išsivaduoti iš feodalinių prievolių ir įgyti savivaldą. Pirkliai taip pat siekė stiprios centrinės valdžios, nes feodalinis susiskaldymas kenkė prekybai. Smulkieji riteriai, nepatenkinti galingųjų feodalų savivale, stojo į karaliaus tarnybą. Centralizaciją rėmė ir Katalikų bažnyčia, tikėdamasi vientisos šalies valdovo globos. Augant miestams ir prekybai, didėjo pinigų reikšmė, o maro epidemija ir ūkio nuosmukis silpnino feodalus. Karaliai, įvedę nuolatinių mokesčių sistemą, galėjo samdyti kariuomenę ir tapti nepriklausomi nuo vasalų.