Išžvalgytos gamtinių dujų atsargos Žemėje siekia apie 190 trln. \(m^3\). Didžiausios atsargos yra Vakarų Sibire (Rusija), Persų įlankoje, Vidurio Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Gamtinių dujų gavyba sparčiai augo, įskaitant gavybą iš degiųjų skalūnų. Pagrindinės gamtinių dujų gavėjos yra Rusija ir JAV. Apie 20% gamtinių dujų eksporto tenka Rusijai.

Rusijos įmonė „Gazprom“ yra pagrindinė dujų tiekėja Europai. Nesutarimai tarp „Gazprom“ ir Ukrainos dėl dujų kainų ir tranzito sąlygų sukėlė tiekimo sutrikimus Europoje. 2009 m. konfliktas lėmė beveik visišką dujų tiekimo nutraukimą į Pietryčių ir dalį Vidurio Europos. Šie įvykiai sumažino pasitikėjimą Rusija ir Ukraina, kaip patikimomis partnerėmis, ir paskatino Europos Sąjungą diversifikuoti dujų tiekimą.

Gamtinės dujos transportuojamos dujotiekiais ir specialiais laivais (dujovežiais), kuriuose dujos yra suskystintos. Dujų skystinimas yra brangus, todėl gabenimas laivais nėra labai paplitęs. Daugėja dujotiekių, tiesiamų jūrų dugnu. Lietuva visas reikalingas gamtines dujas gauna dujotiekiais iš Rusijos.

Europos gamtinių dujų ištekliai yra riboti, didžiausi telkiniai randami Šiaurės jūroje. Daugelis Europos šalių yra priklausomos nuo dujų importo, o pagrindinė tiekėja yra Rusija. Gamtinės dujos transportuojamos dujotiekiais (iš Rusijos) ir dujovežiais (iš Šiaurės Afrikos).

Gamtinės dujos – tai degiųjų dujų mišinys, susikaupęs Žemės plutoje. Pagrindinė sudedamoji dalis yra metanas. Gamtinės dujos susidaro anaerobinėmis sąlygomis, dažnai kartu su nafta. Anksčiau laikytos nenaudingu šalutiniu produktu, dabar jos yra plačiai naudojamos dėl savo pigumo, ekologiškumo ir pritaikomumo šiluminėse jėgainėse. Tačiau jų transportavimas, ypač vandens keliais, yra sudėtingesnis, o degumas – mažesnis nei naftos produktų.

Gamtinės dujos yra svarbus energijos šaltinis, vertinamas dėl savo santykinai žemos kainos ir mažesnio poveikio aplinkai, lyginant su kitomis iškastinio kuro rūšimis. Jos plačiai naudojamos elektros energijos gamybai ir šildymui, taip pat turi didelę įtaką tarptautiniams politiniams santykiams.

Siekdamos sumažinti priklausomybę nuo Rusijos ir tranzitinių šalių, Europos šalys planuoja ir stato naujus dujotiekius: „Nabukas“ (iš Azerbaidžano į Vokietiją, aplenkiant Rusiją), „Pietų srautas“ (iš Rusijos į Pietryčių ir Vidurio Europą per Juodąją jūrą) ir „Šiaurės srautas“ (iš Rusijos į Vokietiją per Baltijos jūrą). „Šiaurės srautas“ sulaukė kritikos dėl galimos žalos aplinkai ir politinių motyvų.