Rusų mokslininkas Nikolajus Kondratjevas, analizuodamas ekonominių rodiklių kitimą, nustatė periodiškai pasikartojančius ekonomikos pakilimus ir nuosmukius, kurie buvo pavadinti Kondratjevo ciklais. Šie ciklai trunka apie 40–60 metų ir yra susiję su pasaulio ūkio modernizavimo etapais bei technologinėmis naujovėmis. Ekonomikos pakilimo banga rodo augimą, o nuosmukio banga – ekonomikos smukimą. Po nuosmukio atsiranda naujos technologijos, kurios skatina naują pakilimo bangą.

Kai kurios Azijos ir Lotynų Amerikos šalys, pavyzdžiui, Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras, Honkongas, Malaizija, Kinija, Brazilija, Čilė ir Meksika, per pastaruosius dešimtmečius sparčiai vystė savo pramonę. Jų sėkmė buvo pagrįsta tokiomis priemonėmis, kaip paskolos su mažomis palūkanomis, investicijos į pažangias pramonės šakas, importo apribojimai, mokesčių lengvatos užsienio investuotojams, didelis dėmesys švietimui ir kvalifikuotų darbuotojų ruošimui.

Daugelyje besivystančių šalių pramonė yra silpnai išplėtota. Pramonės plėtrą jose stabdo nepakankamas užsienio investuotojų aktyvumas, vietinio kapitalo trūkumas, bloga infrastruktūra, žemas išsilavinimo lygis, ribota vietinė rinka ir nestabili politinė padėtis. Siekiant spartesnės pramonės plėtros, siūloma gerinti infrastruktūrą, daugiau dėmesio skirti švietimui, remti regionus, turinčius išteklių, kurti perdirbimo įmones, nurašyti skolas ir didinti investicijas.

Aukšto išsivystymo lygio šalių pramonėje vyksta dideli pokyčiai. Mažėja apdirbamosios pramonės reikšmė, senosios pramonės šakos smunka dėl išteklių trūkumo, mažėjančios paklausos, konkurencijos iš besivystančių šalių ir griežtesnių aplinkosaugos reikalavimų. Tuo pat metu auga aukštųjų technologijų pramonės šakų dalis, o naujos pramonės įmonės tampa mažiau priklausomos nuo vietos gamtos išteklių.

Pramonės istorija skirstoma į keturis pagrindinius etapus, glaudžiai susijusius su mokslo ir technikos pažanga. Pirmasis etapas (XVIII a. pabaiga – XIX a. vidurys) apima garo ir hidraulinių mašinų panaudojimą, tekstilės ir sunkiosios pramonės plėtrą. Antrasis etapas (XIX a. pabaiga – XX a. vidurys) – tai vidaus degimo ir elektros variklių išradimas, elektros energijos panaudojimas, automobilių ir aviacijos pramonės vystymasis. Trečiasis etapas (1950–1990 m.) – mokslo ir technikos revoliucija, kurios metu plito elektronika, branduolinė energija, sintetinės medžiagos, vyko automatizacija. Ketvirtasis etapas (nuo XX a. pabaigos iki dabar) – informacijos revoliucija, informacinių technologijų, elektronikos, biotechnologijų plėtra, griežti ekologiniai reikalavimai.

XVIII amžiaus antroje pusėje, Anglijoje, įvyko reikšmingi technikos išradimai, tokie kaip garo variklio sukūrimas, verpimo mašinų ir mechaninių audimo staklių atsiradimas. Šie išradimai žymi pramonės perversmo pradžią. Rankų darbą pakeitus mašinomis, prasidėjo pramoninė gamyba, kuri tapo žymiai efektyvesnė.

Produkto ciklas – tai produkto gyvavimo etapai nuo jo sukūrimo iki pasitraukimo iš rinkos. Kiekvienas etapas turi skirtingus veiklos tikslus, investicijų pobūdį, gamybos specifiką, produkcijos kiekį, verslo eigą ir vietovės pasirinkimo veiksnius. Įgyvendinimo ir plėtros etape pagrindinis dėmesys skiriamas produkto kūrimui ir kokybės gerinimui, o augimo, brandos ir nuosmukio etapuose siekiama sumažinti gamybos sąnaudas.