Autoritarinis valdymas – tai politinė sistema, kurioje valdžia sutelkta vieno asmens ar nedidelės grupės rankose. Nors autoritariniai režimai gali skirtis savo griežtumu ir ideologija, jiems būdingi bendri bruožai. Nėra laisvų ir reguliarių rinkimų, varžomos piliečių politinės teisės, ribojama ar draudžiama politinių partijų ir organizacijų veikla, cenzūruojama spauda. Tačiau, skirtingai nei totalitariniai režimai, autoritarizmas paprastai nesiekia visiškos visuomenės kontrolės, nevaržo ūkinės ir kultūrinės veiklos, ir nenaudoja masinio teroro prieš savo oponentus.

Daugelyje Vidurio ir Rytų Europos valstybių, pralaimėjusių karą arba naujai susikūrusių, demokratija neįsitvirtino dėl parlamentinio valdymo tradicijų trūkumo ir visuomenės nepasirengimo. Beveik visose šiose šalyse įsigalėjo autoritarinės diktatūros. Radikalios partijos, pasinaudodamos visuomenės nepasitenkinimu, perimdavo valdžią, vykdė propagandą, ribojo piliečių teises ir parlamento galias. Autoritariniai režimai dažnai vykdė reformas, sprendžiančias socialines ir ekonomines problemas, todėl visuomenė masiškai nesipriešino.

Po Pirmojo pasaulinio karo daugelis Europos šalių patyrė demokratijos krizę. Tai lėmė karo padariniai, ekonominė suirutė, demokratinių institucijų silpnumas ir komunizmo baimė. Istorikas B. Faulenbachas pabrėžia, kad demokratiją silpnino ne tik vidiniai konfliktai, bet ir ekonominės problemos, infliacija bei bendrų vertybių trūkumas. Parlamentinės vyriausybės buvo nestabilios, o daugelis piliečių nebuvo įsipareigoję demokratijai.

Pokario Italijoje, dėl nusivylimo karo rezultatais, ekonominės krizės ir politinio nestabilumo, iškilo fašistų partija, vadovaujama Benito Musolinio. Fašizmas derino socialistines, militaristines, patriotines ir nacionalistines idėjas. B. Musolinis, vadinamas duče, žadėjo italams geresnį gyvenimą, tvarką ir teisingumą. Fašistai niekino demokratiją, kėlė valstybės, tautos ir šeimos vertybes, propagavo ekspansionistinę užsienio politiką ir naudojo prievartą prieš politinius oponentus.

1919–1920 m. Italijoje vykę darbininkų streikai („raudonieji metai“) sustiprino fašistų pozicijas. 1922 m. fašistai surengė žygį į Romą, ir karalius Viktoras Emanuelis III pavedė Musoliniui suformuoti vyriausybę. Tapęs premjeru, Musolinis įtvirtino fašistų diktatūrą: apribojo parlamento teises, persekiojo opoziciją, kūrė asmens kultą ir fašistines jaunimo organizacijas. Valdant fašistams, buvo vykdomos ekonominės reformos, mažinamas nedarbas, plėtojama socialinė rūpyba, tačiau uždrausti streikai ir ribojamos piliečių teisės. Užsienio politikoje Musolinis siekė Italijos dominavimo Viduržemio jūros regione.

Po Pirmojo pasaulinio karo daugelyje Europos šalių įsitvirtino demokratinis valdymas, suteikiantis piliečiams rinkimų teisę. Tačiau sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis ir dėl Sovietų Rusijos įtakos, daugelyje šalių demokratija susidūrė su iššūkiais. Turtingos šalys, gavusios reparacijas, sugebėjo vykdyti reformas ir išlaikyti stabilumą. Tačiau neturtingos, pralaimėjusios karą valstybės, patyrė ekonominius sunkumus ir politinį nestabilumą, kuris sudarė sąlygas radikaliems judėjimams.