Nors masinis turizmas teikia dideles pajamas vietos ekonomikai, jis taip pat sukelia nemažai problemų. Per pastaruosius dešimtmečius kai kurios Viduržemio jūros pakrantės neatpažįstamai pasikeitė – tradicinius žvejų kaimelius pakeitė ištisos kurortų grandinės. Pagrindinės problemos apima sezoniškumą (darbo jėgos poreikio svyravimus), aplinkos taršą (triukšmas, oro tarša, šiukšlės), vandens tiekimo ir nuotekų valymo sunkumus, neigiamą poveikį gamtai bei vietos gyventojų gyvenimo būdo pokyčius (pajamų ir kainų augimas, tradicijų nykimas, kraštovaizdžio kaita).

Viduržemio jūros regionas, garsėjantis saulėtu klimatu, nuostabiais kraštovaizdžiais ir turtingu kultūros paveldu, kasmet pritraukia milijonus turistų iš visos Europos, įskaitant Lietuvą. Nuo XX a. vidurio, gerėjant ekonominei padėčiai, ilgėjant atostogoms ir tobulėjant infrastruktūrai (nauji keliai, geležinkeliai, pigesni skrydžiai), masinis turizmas ėmė sparčiai augti. Iš pradžių populiariausios atostogų kryptys buvo Italija ir Ispanija, vėliau turizmas išsiplėtė į Graikiją, Kroatiją ir Turkiją. Didžiausias turistų srautas stebimas vasaros mėnesiais – nuo gegužės iki spalio.

Viduržemio jūra yra viena iš labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Ją teršia ne tik turizmas, bet ir pramoninė veikla bei dideli pakrančių miestai, kuriuose gyvena apie 150 milijonų žmonių ir yra įsikūrę apie 600 miestų. Didelę žalą daro nafta ir jos produktai, kurie patenka į jūrą iš laivų, naftos platformų ir avarijų metu. Dėl siauro Gibraltaro sąsiaurio vandens apykaita su Atlanto vandenynu yra lėta – vanduo jūroje visiškai atsinaujina tik per 80–100 metų. Tai reiškia, kad teršalai jūroje išlieka labai ilgai ir daro ilgalaikį poveikį.