Katalikų Bažnyčia turėjo didžiulę įtaką visoms viduramžių Europos gyvenimo sritims.

Katalikų Bažnyčia viduramžiais turėjo įvairių pajamų šaltinių, kurie leido jai sukaupti didelius turtus ir įgyti didelę įtaką.

Kliuni reformos, popiežių pergalė prieš imperatorių ir sustabdytas erezijų plitimas sustiprino Bažnyčios autoritetą. Ji tapo įtakingiausia jėga viduramžiais. Popiežius valdė didelius žemės plotus ir kiekvienas tikintysis buvo jam pavaldus. Popiežius buvo laikomas Dievo vietininku žemėje, o Europos karaliai pripažino jo viršenybę. Popiežiaus valdžia pasiekė viršūnę XIII a. pradžioje, valdant popiežiui Inocentui III.

XI amžiuje, nepaisant feodalinio susiskaldymo Europoje, Katalikų Bažnyčia išliko vieninga, tačiau susidūrė su vidinėmis problemomis. Pasauliečiai skirdavo dvasininkus, paplito simonija (prekyba bažnytinėmis pareigomis), o dvasininkai nesilaikė Bažnyčios reikalavimų. Kliuni vienuolynas (Prancūzijoje) tapo Bažnyčios reformų judėjimo centru. Reformų esmė – popiežių rinkimas kardinolų kolegijos, investitūros teisės suteikimas popiežiams, celibato reikalavimas ir simonijos uždraudimas. Popiežius Grigalius VII aktyviai įgyvendino šias reformas.

Popiežius Grigalius VII siekė sumažinti pasauliečių įtaką Bažnyčiai ir skelbė popiežiaus viršenybę prieš Šventosios Romos imperijos imperatorių. Imperatorius, norėdamas išlaikyti kontrolę Bažnyčiai (dėl pajamų ir paramos), tam priešinosi. Konfliktas tarp Grigaliaus VII ir imperatoriaus Henriko IV tapo kova dėl galios krikščioniškajame pasaulyje. Imperatorius bandė nušalinti popiežių, o šis jį ekskomunikavo. Henrikas IV buvo priverstas prašyti atleidimo. Kova baigėsi 1122 m. Vormso konkordatu, kuris įteisino bažnytinės ir pasaulietinės valdžios pasidalijimą. Imperatorius atsisakė teisės įšventinti vyskupus, bet išlaikė tam tikrą įtaką.

Kai kurie krikščionys nutolo nuo oficialaus Bažnyčios mokymo, skleisdami erezijas. Atsirado žmonių, nepaklūstančių Bažnyčiai, ir tų, kurie kritikavo Bažnyčios turtus. Bažnyčia juos skelbė eretikais ir persekiojo. XI–XIII a. pietų Prancūzijoje ir šiaurės Italijoje veikė eretikų valdensų ir katarų sąjūdžiai. Popiežius eretikus atskirdavo nuo Bažnyčios. XIII a. kovai su eretikais buvo įsteigta inkvizicija – Bažnyčios teismas. Įtariamieji buvo kankinami, o pripažinti kaltais perduodami pasaulietinei valdžiai, kuri dažnai juos nuteisdavo sudeginimu ant laužo. Prie kovos su erezijomis prisidėjo elgetaujantys vienuolių ordinai – dominikonai ir pranciškonai (įkurtas Pranciškaus Asyžiečio), kurie rūpinosi paprastų žmonių sielovada.

Viduramžiais vyravo stipri mirties ir Paskutiniojo teismo baimė. Bažnyčia mokė, kad tik nedaugelis bus išgelbėti. Pragaras buvo vaizduojamas kaip vieta Žemės gelmėse, kurioje vyrauja tamsa, chaosas, skausmas, smarvė ir triukšmas. Didžiausia nusidėjėlių kančia buvo laikoma negalėjimas matyti Dievo, taip pat nuolatinis karštis ir šaltis.

Viduramžiais tikėjimas buvo centrinė visuomenės gyvenimo ašis. Visi reiškiniai buvo interpretuojami per Dievo valios prizmę, o tarnystė jam laikyta aukščiausiu siekiu. Karų, epidemijų ir nesaugumo akivaizdoje žmonės ieškojo prieglobsčio tikėjime. Idealizuotas asketiškas gyvenimo būdas, atsisakant žemiškų malonumų ir pasišvenčiant Dievui. Kasdienybė buvo glaudžiai susijusi su Bažnyčios nustatytu ritmu – pamaldomis, šventėmis. Bažnyčios buvo ne tik religiniai, bet ir socialiniai centrai. Religinės praktikos persipynė su prietarais, tikėjimu nuolatine gėrio ir blogio kova, relikvijų garbinimu ir piligriminėmis kelionėmis į šventas vietas (Jeruzalę, Santjago de Kompostelą, Romą). Žemiškasis gyvenimas suvoktas kaip pasiruošimas amžinajam gyvenimui, o už nuodėmes grėsė pragaras. Bažnyčia teikė sakramentus (krikštą, santuoką) ir nuo XII a. vidurio įtvirtino skaistyklos sąvoką. Bažnyčios turtus didino tikinčiųjų aukos ir dešimtinė.