Reformacija neapsiribojo Liuterio mokymu. Šveicarijoje Jonas Kalvinas sukūrė kalvinizmą, pabrėždamas Dievo visagalybę ir išankstinį žmogaus likimo nulėmimą. Kalvinizmas skatino darbštumą, taupumą ir griežtą dorovę. Anglijoje karalius Henrikas VIII atskyrė Anglijos bažnyčią nuo Romos ir įkūrė Anglikonų bažnyčią, kurios galva tapo pats karalius.

Martynas Liuteris, Vokietijos vienuolis ir teologijos profesorius, buvo pagrindinis Reformacijos veikėjas. 1517 m. jis paskelbė 95 tezes, kuriose kritikavo indulgencijų pardavimą ir pabrėžė tikėjimo, o ne pinigų, svarbą nuodėmių atleidimui. Liuteris teigė, kad Šventasis Raštas yra vienintelis tikėjimo šaltinis, ir skatino tikinčiuosius jį skaityti patiems. Dėl savo pažiūrų jis buvo paskelbtas eretiku, tačiau jo idėjos davė pradžią protestantizmui.

Reformacija buvo XVI a. religinis ir politinis judėjimas Europoje, sukėlęs esminių pokyčių krikščionybėje ir visuomenėje. Jis prasidėjo dėl Katalikų bažnyčios vidinių problemų, tokių kaip simonija (bažnytinių pareigų pirkimas) ir prekyba indulgencijomis (nuodėmių atleidimo raštais). Šis laikotarpis žymi perėjimą nuo viduramžių religinio vieningumo prie modernios Europos religinės įvairovės.

Reformacija turėjo ilgalaikių pasekmių Europos visuomenei. Ji paskatino Biblijos vertimą į nacionalines kalbas, skatino raštingumą ir tautinės savimonės augimą. Protestantizmas pabrėžė dorovingumą, kuklumą ir taupumą, o tai turėjo įtakos ekonominiam ir socialiniam gyvenimui. Reformacija taip pat privertė Katalikų bažnyčią atsinaujinti ir ištaisyti kai kurias savo ydas.

Reformacijos idėjos greitai plito Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Daugelis miestiečių, valstiečių ir kunigaikščių palaikė protestantizmą dėl įvairių priežasčių – nuo religinių įsitikinimų iki siekio pasisavinti Bažnyčios turtus. Imperatorius bandė sustabdyti Reformaciją, tačiau po ilgų kovų 1555 m. buvo pasirašyta Augsburgo taika, įtvirtinusi principą „Kieno valdžia, to ir tikėjimas“. Tai leido kunigaikščiams pasirinkti tikėjimą savo valdose.