Antrasis fotoefekto dėsnis teigia, kad didžiausia fotoelektronų kinetinė energija priklauso tik nuo krintančios šviesos dažnio ir nepriklauso nuo jos intensyvumo. Stabdymo įtampa (\(U_s\)) – tai įtampa, kuriai esant fotosrovė visiškai nutrūksta, nes net didžiausią energiją turintys elektronai nepasiekia anodo. Ši energija apskaičiuojama: \((mv_{max}^2)/2 = eU_s\).

Albertas Einšteinas, remdamasis Planko kvantine teorija, paaiškino fotoefektą. Einšteino lygtis išoriniam fotoefektui: hν = Ai + Ek, kur h – Planko konstanta, ν – šviesos dažnis, Ai – elektrono išlaisvinimo darbas, Ek – didžiausia kinetinė energija. Trečiasis fotoefekto dėsnis apibrėžia raudonąją fotoefekto ribą – mažiausią šviesos dažnį (νmin), kuriam esant dar vyksta fotoefektas: νmin = Ai / h.

Fotoefektas – tai elektronų išlaisvinimas iš medžiagos (kietųjų kūnų ar skysčių), veikiamas šviesos. Šį reiškinį XIX a. atrado Heinrichas Hercas, o vėliau tyrinėjo Aleksandras Stoletovas. Išlaisvinti elektronai vadinami fotoelektronais. Šiame kontekste kalbama apie išorinį fotoefektą, kai elektronai palieka medžiagą.

Pirmasis fotoefekto dėsnis nustato ryšį tarp krintančios šviesos intensyvumo ir išplėštų fotoelektronų skaičiaus. Fotosrovės stipris, matuojamas miliampermetru, didėja didinant įtampą tarp anodo ir katodo vakuuminėje sistemoje, kol pasiekiama soties srovė (Is). Soties srovė rodo, kad visi iš katodo išlaisvinti elektronai pasiekia anodą. Didinant šviesos intensyvumą, nekeičiant dažnio, soties srovė didėja.

Stabdymo įtampos priklausomybė nuo krintančios šviesos dažnio yra tiesinė. Didėjant šviesos dažniui, didėja ir reikalinga stabdymo įtampa elektronams sustabdyti. Grafiko polinkio kampo tangentas lygus Planko konstantos ir elektrono krūvio santykiui: \(\tan(\alpha) = h / e\). Kai dažnis pasiekia raudonąją fotoefekto ribą, stabdymo įtampa yra lygi nuliui.