Lietuvoje gyvenvietės skirstomos į tris pagrindinius tipus: kaimus, miestelius ir miestus. Kaimas apibrėžiamas kaip gyvenvietė, kurioje gyvena mažiau nei 500 gyventojų, arba didesnė gyvenvietė, jei daugiau nei pusė jos dirbančiųjų gyventojų užsiima žemės ūkio veikla. Vienkiemis yra labai maža gyvenvietė, dažniausiai susidedanti iš atskiros ūkininko sodybos. Miestelis – tai gyvenvietė, turinti nuo 500 iki 3000 gyventojų, kurioje daugiau nei pusė dirbančiųjų yra užimti pramonės ar paslaugų sektoriuose. Miestas yra gyvenvietė, turinti daugiau nei 3000 gyventojų, o daugiau nei du trečdaliai dirbančiųjų dirba pramonėje ar paslaugų sferoje. Didmiestis – tai miestas, kuriame gyvena daugiau nei 100 tūkstančių gyventojų. 2009 metais Lietuvoje buvo 103 miestai. Pavyzdžiui, Marijampolėje buvo 44885 gyventojai, Mažeikiuose – 38819, Jonavoje – 33172, o Utenoje – 31139 (šie duomenys yra pavyzdiniai ir gali būti neaktualūs). Svarbu pažymėti, kad nuo 1989 metų miestų skaičius ir gyventojų pasiskirstymas Lietuvoje kito.

Pastaruoju metu dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo (depopuliacijos) gyventojų skaičius mažėjo beveik visuose Lietuvos miestuose, išskyrus didžiųjų miestų, ypač Vilniaus, įtakos zonas. Prognozuojama, kad ateityje gyventojų skaičius ir toliau mažės, išskyrus sostinę Vilnių. Mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse dažnai stebimas didelis nedarbo lygis ir didelė ekonomiškai neaktyvių gyventojų dalis. Dėl spartaus miestų augimo praeityje, ypač sovietmečiu, šiuo metu susiduriama su įvairiomis problemomis. Pavyzdžiui, priemiesčiuose trūksta išvystytos infrastruktūros, o senuose pastatuose susiduriama su eksploatacijos problemomis ir didelėmis energijos sąnaudomis. Šiuolaikinė urbanizacija Lietuvoje pasižymi didele Vilniaus ekonomine trauka, statybų plėtra, ypač Vilniuje ir jo priemiesčiuose. Nors tobulėjančios technologijos mažina atotrūkį tarp miesto ir kaimo gyvenimo būdo, tačiau pastebima ir neigiama tendencija – dezurbanizacija, kuri neatitinka esamos demografinės padėties. Tai reiškia, kad mažėjant gyventojų skaičiui, užstatomi vis didesni plotai, o tai lemia didesnį išteklių naudojimą ir didesnę aplinkos taršą.

Urbanizacija – tai procesas, kurio metu auga miestai ir didėja juose gyvenančių žmonių koncentracija. Lietuva priskiriama prie vidutiniškai urbanizuotų šalių. 2011 metais miestuose gyveno 66,9% visų Lietuvos gyventojų, 1989 metais – 67,7%, o 1970 metais – 50%. Lietuva tapo urbanizuota šalimi XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Sovietų Sąjungos okupacijos metais miestų augimas buvo kontroliuojamas ir reguliuojamas, siekiant užtikrinti tolygų gyventojų pasiskirstymą ir pramonės plėtrą visoje šalyje. Buvo vykdoma politika, ribojanti Vilniaus ir Kauno augimą, tuo pat metu skatinant regionų centrų vystymąsi. Šiuo laikotarpiu buvo sparčiai statomi daugiaaukščiai gyvenamieji namai, formuojami mikrorajonai, kuriuose buvo teikiamos būtiniausios paslaugos gyventojams. Didesnis augimas buvo stebimas pramoniniuose miestuose, tokiuose kaip Jonava, Mažeikiai, Kėdainiai, Alytus ir Marijampolė, taip pat miestuose, esančiuose prie svarbių transporto mazgų, pavyzdžiui, Radviliškyje. Miestuose, kuriuose gyventojų skaičius viršijo 300 tūkstančių, buvo plėtojama troleibusų transporto sistema. Atkūrus nepriklausomybę, dėl žemės grąžinimo procesų iš pradžių sumažėjo miesto gyventojų dalis. Vėliau prasidėjo suburbanizacijos reiškinys – didžiųjų miestų priemiesčių augimas. Šį procesą lėmė kelios priežastys: didesnės būsto kainos miestuose, gyventojų noras gyventi arčiau gamtos ir pagerėjusios susisiekimo galimybės.