Elektrostatinė sąveika yra viena iš pagrindinių jėgų, veikiančių gamtoje, įskaitant ir gyvąją gamtą. Ji atlieka lemiamą vaidmenį formuojant baltymų struktūrą, nes veikia tarp skirtingai įkrautų aminorūgščių liekanų. Ši sąveika taip pat yra esminė vandenilinių ryšių, susidarančių tarp peptidinių grupių, formavimuisi. Kompiuterinė grafika ir modeliavimas leidžia mokslininkams vizualizuoti ir analizuoti šias sudėtingas molekules ir jų sąveikas.

Kondensatoriaus talpa yra fizikinis dydis, apibūdinantis kondensatoriaus gebėjimą kaupti elektros krūvį. Ji priklauso nuo kondensatoriaus geometrijos: plokštelių ploto (S) ir atstumo tarp jų (d). Taip pat talpa priklauso nuo dielektrinės medžiagos, esančios tarp plokštelių, dielektrinės skvarbos (ε). Kai kondensatoriaus tūris dalinai užpildomas skirtingais dielektrikais, bendra talpa skaičiuojama atsižvelgiant į kiekvieno dielektriko užimamą tūrį ir jo dielektrinę skvarbą.

Žaibas – tai galinga elektros iškrova, atsirandanti tarp skirtingai įkrautų debesų arba tarp debesies ir Žemės paviršiaus. Dėl didelio krūvio susikaupimo susidaro stiprus elektrinis laukas, kuris jonizuoja orą ir suformuoja laidų kanalą. Šiuo kanalu prasiveržia elektros srovė, sukeldama šviesos blyksnį ir smarkų oro įkaitimą. Dėl staigaus oro plėtimosi žaibo kanale susidaro garso banga – griaustinis. Aukšti objektai, tokie kaip medžiai ar pastatai, padidina tikimybę, kad į juos trenks žaibas.

Žaibolaidis – tai įrenginys, skirtas apsaugoti pastatus ir kitus objektus nuo žaibo smūgio. Jis sudarytas iš smailaus metalinio strypo, kuris yra sujungtas storu laidininku su žeme. Žaibolaidžio veikimo principas – nukreipti žaibo išlydį per save į žemę, taip išvengiant žalos pastatui. Egzistuoja dvi pagrindinės žaibolaidžių rūšys: pasyvieji (Franklino) ir aktyvieji. Aktyvieji žaibolaidžiai, naudodami kondensatorius ir aukšto dažnio impulsus, sukuria jonizuotą kanalą, kuris padidina tikimybę, kad žaibas smogs į žaibolaidį, o ne į saugomą objektą.

Žemė, panašiai kaip kondensatorius, turi elektrinį lauką, kurį sukuria neigiamai įkrautas Žemės paviršius ir teigiamai įkrauta jonosfera. Šis laukas silpnėja tolstant nuo Žemės paviršiaus. Žaibai, pernešdami neigiamą krūvį į Žemę, nuolat palaiko šį lauką. Elektrinio lauko stipris prie Žemės paviršiaus yra apie 130 V/m, o potencialų skirtumas tarp Žemės ir jonosferos siekia apie 400 000 V. Žmogaus kūnas, būdamas laidus, nesukuria potencialų skirtumo šiame lauke.