Lagos – didžiausias Nigerijos miestas ir vienas didžiausių visoje Afrikoje. Jo populiacija sparčiai augo nuo 280 tūkstančių 1950 m. iki daugiau nei 10 milijonų šiuo metu. Nors 1991 m. sostinė buvo perkelta į Abudžą, Lagos tebėra pagrindinis pramonės ir ekonomikos centras. Miesto centras, įsikūręs Lagoso saloje, išsiskiria dangoraižiais ir prabanga, kurią lėmė pajamos iš naftos. Tačiau didžioji dalis gyventojų gyvena žemyninėje miesto dalyje, kurioje vyrauja darbininkų rajonai ir lūšnynai. Spartus gyventojų skaičiaus augimas, daugiausia dėl migracijos iš kaimo vietovių, lemia didelį nedarbą, skurdą ir aukštą nusikalstamumo lygį.

XX a. viduryje (1956 m.) Nigerio deltoje ir Gvinėjos įlankos šelfe atradus didelius naftos išteklius, Nigerijos ekonomika patyrė esminių pokyčių. Šalis tapo viena pagrindinių naftos eksportuotojų Afrikoje. Pajamos iš naftos eksporto buvo investuojamos į infrastruktūros plėtrą: statomi nauji pastatai, tiesiami keliai, gerinama sveikatos apsauga. Tačiau, nepaisant šių teigiamų pokyčių, daugelis Nigerijos gyventojų, net ir gyvenančių naftos gavybos regionuose, tebėra labai neturtingi. Vyriausybė, siekdama kontroliuoti naftos išteklius, nacionalizavo žemę, dėl ko daugelis vietos gyventojų (žvejų ir žemdirbių) prarado savo namus ir pragyvenimo šaltinius. Dažna valdžios kaita, kariniai perversmai ir pilietiniai konfliktai trukdė stabiliai ekonomikos plėtrai. Šalyje vis dar jaučiamas elektros energijos, degalų ir geriamojo vandens trūkumas.

Nigerijos politinėje sistemoje vyrauja didžiausios tautos, kurios dažnai siekia didesnio savarankiškumo. Tautinė ir religinė įvairovė nuolat kelia įtampas ir neramumus. Didelę įtaką turi netolygus pajamų, gaunamų iš pietuose esančių naftos telkinių, paskirstymas. Šie nesutarimai neretai perauga į ginkluotus konfliktus ir pilietinius karus. Pastebimas priešiškumo didėjimas tarp islamiškos šiaurės ir krikščioniškų pietų, taip pat tarp miesto ir kaimo gyventojų bei tarp skirtingų socialinių sluoksnių.

Nigerija yra didžiausia Afrikos valstybė pagal gyventojų skaičių (daugiau nei 130 milijonų), kurioje gyvena virš 400 tautų ir tautelių. Didžiausios tautos – hausai, fulbiai, jorubai ir ibai – sudaro du trečdalius gyventojų. Pietuose gyvenantys jorubai ir ibai yra labiau paveikti krikščionybės dėl anglų kolonizacijos, o šiaurėje dominuoja islamas. Visas tautas jungia valstybinė anglų kalba.

Iki XIX a. vidurio dabartinės Nigerijos teritorijoje gyvavo įvairios Afrikos valstybės. 1861 m. britai pradėjo šių valstybių užkariavimą ir ilgainiui sujungė jas į Nigerijos koloniją. Kolonija tarnavo kaip žaliavų šaltinis Didžiajai Britanijai ir rinka jos prekėms. Dėl gyventojų nepasitenkinimo ir protestų, 1960 m. Nigerija atgavo nepriklausomybę. Tačiau britų nustatytos administracinės sienos sujungė skirtingas tautas ir tikėjimus į vieną valstybę, kurioje iki šiol sudėtinga formuoti bendrą pilietinę visuomenę.