Baltijos kalvynas, besitęsiantis puslankiu aplink pietinį ir rytinį Baltijos jūros pakraštį, yra ledyno sustojimo riba, susiformavusi prieš 15 tūkst. metų. Ledynas, tai atsitraukdamas, tai vėl pasislinkdamas į priekį, supylė aukštumas ir kalvas. Šis aukštumų ruožas driekiasi nuo šiaurės rytų Vokietijos per šiaurės Lenkiją, pietryčių Lietuvą, Latviją ir toliau į šiaurės rytus. Lietuvoje Baltijos kalvynui priklauso Sūduvos, Dzūkų ir Aukštaičių aukštumos, Latvijoje — Litgalos aukštuma, Lenkijoje — Pamario ir Mozūrijos aukštumos. Baltijos kalvyno aukštumose gausu kalvų, duburių, slėnių ir ežerų. Mozūrijos ežeryne (šiaurės rytų Lenkijoje) yra Sniardvų ežeras (didžiausias Baltijos kalvyne) ir Ančios ežeras (giliausias).

Slinkdamas ledynas ardė žemės paviršių, trupindamas minkštesnes ir gludindamas kietesnes uolienas. Nuo kalnų atplėštos uolos, akmenys ir žvyras, veikiami ledo slėgio, virto smulkesnėmis dalelėmis. Tirpstant ledynui, šios dalelės buvo suplautos jo pakraštyje, sudarydamos sąnašas. Sąnašų storis didesnis ten, kur ledynas sustojo, ir plonesnis tolstant link ledyno susidarymo vietos. Šiaurėje gali būti plikos uolos, o Lietuvoje sąnašų sluoksnis gali siekti 100 metrų.

Kvartero laikotarpio apledėjimai turėjo didžiulę įtaką Europos paviršiaus formavimuisi. Ypač svarbūs buvo du paskutiniai ledynmečiai, kurių židinys buvo Skandinavijos pusiasalyje. Priešpaskutinio ledynmečio metu (prieš 150–200 tūkst. metų) ledynas dengė daugiau nei pusę Europos, taip pat formavosi Alpėse ir Pirėnuose. Paskutinis apledėjimas, pasibaigęs prieš maždaug 10 tūkst. metų, taip pat smarkiai pakeitė paviršių, suformuodamas kalvotas aukštumas, pavyzdžiui, Baltijos kalvyną, kuriame gausu ežerų.