Dominavimas rinkoje nustatomas pagal rinkos dalį (pvz., 40% laikoma dominavimu, jei yra kliūčių kitiems įeiti į rinką). Įėjimo į rinką kliūtys gali būti absoliutūs vienos įmonės pranašumai (valstybės reguliavimas, išteklių turėjimas, intelektinės nuosavybės teisės), strateginiai vienos įmonės pranašumai (neatgaunamos sąnaudos, finansavimo galimybės, masto ekonomija, informacijos stoka, laiko sąnaudos) ir išskirtinis vienos įmonės elgesys (vertikalieji apribojimai, „grobuoniški“ veiksmai, atsisakymas tiekti prekes).

Be pagrindinių keturių rinkų tipų, egzistuoja ir kitos rinkos struktūros, tokios kaip monopsonija (daug pardavėjų, bet tik vienas pirkėjas) ir oligopsonija (daug pardavėjų, bet tik keletas pirkėjų).

Koncentracija rinkoje reiškia vieno rinkos dalyvio kito įsigijimą. Tokiems sandoriams reikalingas Konkurencijos tarybos leidimas, kuris išduodamas įvertinus sandorio poveikį konkurencijai.

Konkurencija yra rinkos ekonomikos pagrindas, skatinantis įmones varžytis dėl vartotojų, o vartotojus – rinktis geriausias prekes ir paslaugas. Ji taip pat veikia darbo rinką, kur darbuotojai siekia geresnių darbo sąlygų, o darbdaviai – geriausių darbuotojų. Konkurencija lemia mažesnes kainas, geresnę prekių ir paslaugų kokybę, didesnę įvairovę ir didesnį gamintojų našumą.

Konkurencijos intensyvumas rinkoje priklauso nuo kelių pagrindinių veiksnių: pardavėjų ir pirkėjų skaičiaus (didesnis skaičius – didesnė konkurencija), informacijos prieinamumo (visiems prieinama informacija didina konkurencingumą) ir galimybės laisvai įeiti ir išeiti iš rinkos (lengvas įėjimas ir išėjimas skatina konkurenciją).

Monopolija yra rinkos struktūra, kurioje yra tik vienas unikalaus produkto pardavėjas. Monopolistas turi didelę galią kontroliuoti kainas. Įėjimas į rinką yra praktiškai neįmanomas. Monopolijos gali būti valstybės sankcionuotos (pvz., patentai) arba natūralios (kai efektyviau, kad veiktų viena įmonė).

Monopolinėje konkurencijoje daugelis pardavėjų siūlo šiek tiek skirtingus produktus ar paslaugas, siekdami išsiskirti iš konkurentų. Pardavėjai turi nedidelę galimybę kontroliuoti kainas. Įėjimas į rinką yra palyginti lengvas.

Nesąžininga konkurencija apima veiksmus, kuriais siekiama nesąžiningai įgyti pranašumą prieš konkurentus, pavyzdžiui, įmonių susitarimus (kartelius) dėl kainų ar rinkų pasidalijimo, klaidinančią reklamą. Lietuvoje konkurenciją saugo kelios institucijos: Konkurencijos taryba, Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba, Ryšių reguliavimo tarnyba ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Jos kontroliuoja įmonių elgesį, reguliuoja priėjimą prie infrastruktūros, kainodarą ir nustato techninius standartus.

Oligopolija yra rinkos struktūra, kurioje dominuoja keletas didelių įmonių, parduodančių identiškus arba panašius produktus. Šios įmonės gali daryti įtaką kainoms. Įėjimas į rinką yra sudėtingas. Oligopolijoms būdingas didelis koncentracijos lygis. Galimi nelegalūs susitarimai tarp įmonių.

Tobuloji konkurencija yra rinkos tipas, kuriam būdinga daugybė pirkėjų ir pardavėjų, prekiaujančių identiškais produktais. Informacija yra visiems laisvai prieinama, o įėjimas į rinką ir išėjimas iš jos yra nesudėtingas. Pardavėjai neturi galimybės kontroliuoti kainų.