Gediminaičių dinastija, pavadinta Gedimino vardu, valdė Lietuvą beveik tris šimtus metų. Ši dinastija prasidėjo nuo Butigeidžio ir Butvydo, o vėliau valdė Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Kęstutis, Jogaila, Švitrigaila, Vytautas Didysis, Žygimantas, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras, Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas. Paskutinis Gediminaitis, Žygimantas Augustas, palikuonių neturėjo.

Gediminas (valdęs 1316–1341 m.) buvo vienas svarbiausių Lietuvos valdovų, diplomatas, Gediminaičių dinastijos pradininkas. Jo valdymo metu Lietuvos teritorija smarkiai išsiplėtė, ir valstybė tapo Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Gediminas stiprino Lietuvą ne tik kariaudamas, bet ir derėdamasis, užtikrindamas valstybės augimą ir dinastijos tęstinumą. Jis įteisino savo įpėdinių valdymą. Prieš Gediminą, Mindaugas priėmė krikštą politiniais sumetimais ir tapo vieninteliu Lietuvos karaliumi (1253 m.).

Vilnius, įkurtas saugiu atstumu nuo Kryžiuočių ir Livonijos ordinų, sparčiai augo. Gediminas pastatė pilį ne tik svečiams priimti, bet ir miestui ginti. Dėl Gedimino politikos, skatinusios užsienio pirklių ir amatininkų atvykimą, mieste suklestėjo amatai ir prekyba. Šiandien Pilies kalno Aukštutinės pilies bokštas vadinamas Gedimino bokštu, tačiau tyrimai rodo, kad Gedimino laikų pilies bokšto liekanos yra dabartinių Valdovų rūmų vietoje. Ant Pilies kalno stovintį mūrinį bokštą pastatė Vytautas Didysis.

Nors legenda pasakoja, kad Gediminas įkūrė Vilnių susapnavęs geležinį vilką, miesto istorija siekia senesnius laikus. Gediminas pasirinko Vilnių kaip Lietuvos sostinę, ir nuo tada Lietuvos valdovu tapdavo kunigaikštis, valdantis Vilnių. 1323 m. Gedimino laiškuose pirmą kartą paminėtas Vilniaus vardas, todėl ši data laikoma miesto įkūrimo metais. Gediminas laiškuose popiežiui ir vokiečių miestams kvietė amatininkus, pirklius, karius ir dvasininkus atvykti į Vilnių.