Daugiašalė įmonė veikia dviejose ar daugiau šalių, turėdama būstinę vienoje šalyje ir biurus ar gamyklas kitose. Tokių įmonių pavyzdžiai yra „Danone“, „General Motors“, „Coca-Cola“, „Nestle“, „Volkswagen“. Jos uždirba pelną vykdydamos tarptautinį verslą, kuris dažnai apima tiesiogines užsienio investicijas ir darbo vietų kūrimą. Kritikai teigia, kad užsienio bendrovės gali išnaudoti vietos išteklius, mokėti mažus atlyginimus ir gauti didžiausią pelną.

Gamybos perkėlimas – tai prekių gamybos ir gamybos darbuotojų samdymas kitose šalyse, siekiant sumažinti sąnaudas. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonė, gaminanti produktus Kinijoje, arba JAV įmonė, samdanti darbuotojus kitoje šalyje. Tai naudinga įmonėms dėl mažesnių sąnaudų ir vartotojams dėl potencialiai mažesnių kainų, taip pat užsienio darbuotojams, gaunantiems darbo. Tačiau Lietuvos darbuotojai gali prarasti darbą dėl konkurencijos. Ilgainiui tikimasi, kad atsiras naujų, geriau apmokamų darbo vietų aukštesnės kvalifikacijos darbuotojams.

Globalizacija yra procesas, kurio metu didėja prekybos, žmonių, investicijų, technologijų, kultūros ir informacijos srautai tarp įvairių šalių. Šis reiškinys lemia visuotinių rinkų atsiradimą, apimantį prekes, paslaugas, darbo jėgą ir kapitalą. Įmonės dažnai bendradarbiauja su kitų šalių partneriais, siekdamos optimizuoti gamybą ir pardavimus. Globalizacija gali apimti ir stambių daugiašalių įmonių įtakos didėjimą arba didžiųjų valstybių dominavimą.

Ateityje numatomas spartesnis globalizacijos procesas, nors praeityje ji susidūrė su kliūtimis, tokiomis kaip karai ir ekonomikos nuosmukis, ir dabar egzistuoja problemų, pavyzdžiui, tarptautinis terorizmas. Valstybės gali prisidėti prie problemų sprendimo, kurdamos perkvalifikavimo programas ir gerindamos socialinį saugumą. Pasaulis be globalizacijos šiuo metu yra sunkiai įsivaizduojamas.

Nors terminas „globalizacija“ pradėtas vartoti XX amžiaus viduryje, pats reiškinys nėra naujas. Jau XIII amžiuje vyko prekybinės ekspedicijos (pvz., Marko Polo kelionės), o Amerikos indėnai prekiavo tarpusavyje dar prieš kontaktus su europiečiais. XIX amžiuje Europos įmonės steigė filialus kitose šalyse. Tai rodo, kad tarptautinis bendradarbiavimas ir prekyba egzistavo jau seniai.

Globalizacija atspindi padidėjusią laisvę įvairiose srityse: žmonės gali laisviau keliauti, gyventi ir dirbti kitose šalyse, prekiauti, investuoti ir susipažinti su kitomis kultūromis. Sumažėjus prekybos barjerams, vartotojai turi didesnį prekių ir paslaugų pasirinkimą, o įmonės gali optimizuoti gamybos sąnaudas, siūlydamos konkurencingesnes kainas. Auganti ekonomika skatina darbo vietų kūrimą, tarptautinė konkurencija – gyvenimo kokybės gerinimą, o eksportas ir daugiašalių įmonių veikla duoda naudos šalims.

Globalizacija sukelia ir neigiamų pasekmių: darbo vietų praradimą dėl užsienio konkurencijos, didėjančią aplinkos taršą, spartesnį terorizmo, narkotikų vartojimo, AIDS ir kitų ligų plitimą, kultūrinės įvairovės mažėjimą dėl vakarietiškų idėjų sklaidos, didesnę pramoninių šalių naudą, palyginti su besivystančiomis šalimis, ir finansines krizes besivystančiose šalyse.

Šiuolaikinės globalizacijos spartų augimą lemia keli pagrindiniai veiksniai: sumažėję prekybos ir kapitalo srautų apribojimai, technologijų vystymasis ir plitimas, mažėjančios komunikacijų ir transportavimo sąnaudos, komunizmo žlugimas ir buvusių sovietinio bloko šalių integracija į rinkos ekonomiką.

Nors nėra vienos pasaulinės organizacijos, priimančios visame pasaulyje galiojančius įstatymus, kelios tarptautinės organizacijos atlieka svarbų vaidmenį globalizacijos procese. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) skatina šalis vykdyti stabilią valiutų kursų politiką, konsultuoja ir teikia paskolas. Pasaulio bankas (PB) kovoja su skurdu, teikdamas paskolas, konsultacijas ir techninę pagalbą. Pasaulio prekybos organizacija (PPO) skatina tarptautinę prekybą, prižiūri taisyklių laikymąsi ir padeda šalims derėtis dėl prekybos apribojimų mažinimo.