SQL log

  | Data      | Įvykis                                                                           |
  |-----------|----------------------------------------------------------------------------------|
  | 1913 m.   | Gimė Alberas Kamiu (Alžyre).                                                    |
  | 1942 m.   | Išleistas romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“.                   |
  | 1957 m.   | Alberui Kamiu paskirta Nobelio literatūros premija.                              |
  | 1960 m.   | Alberas Kamiu žuvo automobilio avarijoje.                                          |
  
  ##### Albero Kamiu gyvenimas
  
  | Aspektas       | Aprašymas                                                                                                                                                                                                                                                          |
  |----------------|----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------|
  | Kilmė         | Gimė Alžyre, neturtingoje šeimoje. Tėvas – prancūzas, žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Motina – ispanų kilmės, neraštinga ir beveik kurčia.                                                                                                                                    |
  | Išsilavinimas | Iš skurdo padėjo išsivaduoti mokytojai (ypač Louis Germain). Studijavo filosofiją Alžyro universitete.                                                                                                                                                                    |
  | Karjera        | Dirbo žurnalistu (pvz., laikraštyje „Combat“), vėliau trumpai mokytoju. Dėl sveikatos (sirgo tuberkulioze) nebuvo pašauktas į kariuomenę Antrojo pasaulinio karo metais. Aktyviai dalyvavo Prancūzijos pasipriešinimo judėjime.                                                         |
  | Kūryba         | Istoriniai įvykiai ir asmeninė patirtis įkvėpė parašyti žymiausius kūrinius – romaną „Svetimas“ ir filosofinę esė „Sizifo mitas“. Kiti svarbūs kūriniai: esė „Maištaujantis žmogus“, romanas „Maras“, pjesės „Kaligula“, „Nesusipratimas“, romanas „Krytis“. Po mirties išleistas nebaigtas romanas „Pirmasis žmogus“. |
  | Mirtis         | Žuvo automobilio avarijoje 1960 m., keliaudamas su leidėju Micheliu Gallimard'u.                                                                                                                                                                                          |
  
  ##### Egzistencializmo ir absurdo filosofija
  
  | Sąvoka             | Apibrėžimas                                                                                                                                                                                              |
  |--------------------|----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------|
  | Egzistencializmas  | Filosofinė kryptis, pabrėžianti individo laisvę, atsakomybę ir subjektyvią patirtį pasaulyje be iš anksto nustatytos prasmės. Žmogus pats kuria savo esmę per pasirinkimus. A. Kamiu dažnai priskiriamas šiai srovei, nors pats save laikė absurdo filosofu. |
  | Absurdas           | Pagal A. Kamiu – tai prieštaravimas tarp žmogaus prigimtinio noro ieškoti gyvenimo prasmės ir tylinčios, beprasmiškos visatos. Absurdas kyla iš šio susidūrimo.                                                 |
  | Absurdo žmogus     | Asmuo, kuris suvokia gyvenimo absurdiškumą, bet atmeta savižudybę (fizinę) ir „filosofinę savižudybę“ (pabėgimą į iliuzijas, pvz., religiją ar tikėjimą aukštesne prasme). Jis priima absurdo realybę ir maištauja prieš ją gyvendamas sąmoningai ir aistringai. |
  
  ##### „Sizifo mito“ esmė
  
  | Aspektas              | Aprašymas                                                                                                                                                                                                                                                                                        |
  |-----------------------|--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------|
  | Nubudimas             | Sąmoningas absurdo suvokimas. Iki tol individas gyvena mechaniškai, rutinoje. Tam tikras sukrėtimas ar nušvitimas atskleidžia, kad gyvenimas neturi išorinės prasmės.                                                                                                                                |
  | Trys keliai           | Susidūrus su absurdu, galimi trys keliai: 1. Fizinė savižudybė (A. Kamiu ją atmeta kaip problemos vengimą, o ne sprendimą). 2. „Filosofinė savižudybė“ – grįžimas į iliuzijų pasaulį (pvz., religija, tikėjimas anapusybe, viltis). 3. Maištas – gyvenimas nepaisant absurdo (absurdo žmogaus kelias, kurį simbolizuoja Sizifas). |
  | Sizifo simbolika      | Sizifas – absurdo herojus, amžinai pasmerktas beprasmiam darbui (ridenti akmenį į kalną, kuris vis nurieda žemyn). Jo didybė – sąmoningumas ir maištas prieš savo likimą.                                                                                                                             |
  | Sizifo bausmė         | Dievai nubaudė Sizifą už panieką dievams, meilę žemiškam gyvenimui ir norą pergudrauti mirtį.                                                                                                                                                                                                         |
  | Sizifo herojiškumas   | Sizifas yra absurdo herojus dėl savo aistros gyvenimui, patiriamos kančios ir svarbiausia – sąmoningo pasipriešinimo savo likimui.                                                                                                                                                                  |
  | Sizifo sąmoningumas   | Sizifo nusileidimas nuo kalno akmens pasiimti – tai jo sąmoningumo valanda. Būtent tada jis suvokia savo padėtį, apmąsto savo likimą ir yra už jį stipresnis.                                                                                                                                        |
  | Sizifo pergalė        | Sizifo pergalė prieš absurdą yra jo panieka savo likimui. Suvokdamas padėties beprasmiškumą, bet nesiliaudamas veikti, jis tampa savo likimo šeimininku.                                                                                                                                              |
  | Skausmas ir džiaugsmas| Nusileidimas nuo kalno gali būti lydimas tiek skausmo, tiek tylaus džiaugsmo. Šis dvilypumas atspindi absurdo žmogaus patirtį – kančia dėl beprasmybės ir džiaugsmas dėl sąmoningo gyvenimo bei maišto.                                                                                                  |
  | Edipo pavyzdys        | Edipas, kaip ir Sizifas, iš pradžių paklūsta aklam likimui, bet vėliau, suvokęs savo tragediją, pareiškia: „Nepaisant visų išbandymų, mano brandus amžius ir sielos didybė leidžia man tarti, kad viskas yra gerai“. Šis teiginys simbolizuoja aukščiausią absurdo priėmimo formą.                     |
  | Laimė ir absurdas     | Laimė ir absurdas yra neatsiejami. Absurdo suvokimas neatmeta galimybės būti laimingam. Priešingai, tikroji laimė įmanoma tik pripažinus absurdą.                                                                                                                                                       |
  | Sizifo džiaugsmas     | Sizifo džiaugsmas kyla iš suvokimo, kad jo likimas priklauso jam pačiam. Jis yra stipresnis už savo akmenį. Esė baigiama garsia fraze: „Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą“.                                                                                                                             |
  
  ##### Romano „Svetimas“ analizė
  
  | Aspektas             | Aprašymas                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          |
  |----------------------|--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------|
  | Merso (Meursault)    | Pagrindinis veikėjas, įkūnijantis absurdo žmogų. Jam svarbiau fizinė tiesa ir pojūčiai nei visuomenės primetamos normos ar jausmai. Jis nesilaiko socialinių ritualų (pvz., motinos laidotuvėse), nerodo emocijų ten, kur jų tikimasi, yra atviras ir nemeluoja, net jei tai jam kenkia.                                                                                                          |
  | Konfliktas          | Pagrindinis konfliktas kyla tarp Merso ir visuomenės, kuri jo nesupranta ir teisia ne tiek už įvykdytą žmogžudystę (arabo nužudymą), kiek už jo kitoniškumą, abejingumą socialinėms normoms ir tariamą beširdiškumą. Taip pat ryškus konfliktas su kunigu kalėjime dėl tikėjimo, vilties ir gyvenimo prasmės.                                                                                  |
  | Merso tikrumas       | Nepaisant absurdo suvokimo, Merso jaučiasi tikras dėl savo fizinio buvimo pasaulyje ir savo pojūčių. Mirties akivaizdoje jis tvirtina: „jaučiausi toks tikras savimi, toks tikras viskuo, <...> tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis“. Jo tikrumas kyla iš atsisakymo meluoti sau ir kitiems.                                                                                          |
  | Merso „išteisinimas“ | Merso jaučiasi savotiškai išteisintas ir ramus, nes lieka ištikimas savo tiesai ir pojūčiams, nepaisydamas visuomenės spaudimo ir mirties nuosprendžio. Jis priima savo likimą be pykčio ar vilties.                                                                                                                                                                                          |
  | Absurdiškumas        | Romane absurdas atsiskleidžia per Merso abejingumą, atsitiktinumų virtinę (pvz., saulės smūgis kaip nužudymo motyvas), teismo proceso absurdiškumą ir galiausiai – per pasaulio abejingumą žmogaus likimui. Merso pabaigoje atsiveria „švelniam pasaulio abejingumui“.                                                                                                                           |
  | Kitų mirtys          | Merso abejingumas kitų (motinos, nužudyto arabo) mirtims kyla iš jo absurdo pajautos – mirtis yra neišvengiama ir visus sulyginanti lemtis. Visi žmonės yra „išrinktieji“ mirčiai, todėl vieno žmogaus mirtis nėra svarbesnė už kitą.                                                                                                                                                              |
  | Visuomenės kritika   | Romanas kritikuoja visuomenės veidmainystę, polinkį į susikurtas normas, ritualus ir melą. Visuomenė teisia Merso už tai, kad jis neverkė per motinos laidotuves ir kitą dieną linksminosi – tai yra, už socialinių kaukių nedėvėjimą – labiau nei už patį nusikaltimą.                                                                                                                              |
  | Kulminacija          | Emocinė ir filosofinė kulminacija pasiekiama Merso pokalbyje su kunigu prieš mirties bausmę. Merso pratrūksta pykčiu, atmesdamas kunigo siūlomą paguodą, tikėjimą Dievu ir anapusiniu gyvenimu, ir aistringai gina savo teisę gyventi ir mirti be vilties, bet susitaikius su pasaulio absurdu.                                                                                                  |
  | Susitaikymas         | Po ginčo su kunigu Merso nurimsta, patiria katarsį. Jis susitaiko su savo likimu, pajunta ryšį su gamta (žvaigždėmis, žeme) ir motina. Jis supranta ir priima pasaulio abejingumą kaip tiesą.                                                                                                                                                                                                   |
  | Motinos supratimas   | Prieš mirtį Merso supranta savo motiną, kuri senelių prieglaudoje susirado „sužadėtinį“ ir bandė „viską iš naujo pergyventi“. Jis suvokia, kad ji, kaip ir jis, intuityviai priėmė gyvenimo absurdą ir bandė gyventi iki galo.                                                                                                                                                                   |
  | Blogis ir viltis     | Merso suvokia blogį kaip natūralią pasaulio dalį, o viltį laiko didžiausiu melu ir pabėgimu nuo tikrovės. Atsisakydamas vilties, jis atranda laisvę.                                                                                                                                                                                                                                                 |
  | Abejingumas          | Merso abejingumas nėra visiškas nejautrumas. Tai veikiau būdas išsaugoti vidinę laisvę ir sąžiningumą absurdiškame pasaulyje. Jo santykis su gamta, Marija, fiziniais malonumais rodo gebėjimą jausti ir vertinti dabarties akimirką, tačiau be prisirišimo ar ateities lūkesčių.                                                                                                                |
  | Laimė                | Paradoksalu, bet Merso mirties akivaizdoje atranda savotišką laimę. Ji kyla iš visiško susitaikymo su savo likimu ir pasaulio abejingumu. Jo paskutinis noras – kad jo egzekuciją stebėtų didžiulė minia ir pasitiktų jį neapykantos šūksniais – yra galutinis absurdo priėmimo ir maišto aktas. Jis teigia: „aš buvau laimingas ir tebesu laimingas“.                                      |
  
  ##### Apibrėžimai
  
  | Terminas           | Apibrėžimas                                                                                                                                                                                           |
  |--------------------|-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------|
  | Egzistencializmas  | XX a. filosofinė ir literatūrinė srovė, tirianti žmogaus egzistenciją, laisvę, atsakomybę, nerimą ir prasmės paieškas pasaulyje be iš anksto nustatytų vertybių ar dieviško plano.                        |
  | Absurdas           | Filosofinė sąvoka (ypač A. Kamiu kūryboje), apibūdinanti fundamentalų konfliktą tarp žmogaus poreikio ieškoti prasmės ir tvarkos bei beprasmiškos, chaotiškos ir tylinčios visatos.                       |
  | Absurdo žmogus     | A. Kamiu aprašytas individas, kuris aiškiai suvokia gyvenimo absurdiškumą, bet sąmoningai renkasi gyventi toliau, atmesdamas savižudybę ir melagingą viltį, maištaudamas prieš savo likimą per sąmoningą gyvenimą. |' (Size = -1), @p3='False', @p4='False' (Nullable = true), @p5='' (Size = 4000), @p6=NULL (DbType = Guid), @p7='6b8da9d2-ff58-aeb9-6ace-827d1eb1790c' (Nullable = true), @p8=NULL (Size = 4000), @p9='Sukurkite išsamų dokumentą lietuvių kalba, analizuojantį individo maišto prieš visuomenės normas temą Albero Kamiu (Albert Camus) kūryboje. Dokumentą turi sudaryti dvi dalys: santrauka ir informacinė lentelė (apžvalga).
  
  **1. Santrauka:**
  Išsamiai paaiškinkite šiuos aspektus:
      *   **Įvadas:** Pristatykite Alberą Kamiu (gyvenimo metus 1913–1960, kilmę Alžyre, svarbiausius biografijos faktus, kaip antai ankstyvą tėvo netektį, išsilavinimo įgijimą padedant mokytojams, Antrojo pasaulinio karo patirtį, Nobelio premiją 1957 m. ir tragišką mirtį 1960 m.), jo sąsajas su egzistencializmu (kartu paminint jo paties kartais išsakytą nenorą būti taip žymimam) ir absurdo filosofija.
      *   **Absurdo samprata:** Apibrėžkite absurdą pagal Kamiu – kaip fundamentalų konfliktą tarp žmogaus prasmės, aiškumo ir vienovės paieškų ir tylinčios, abejingos, iracionalios visatos. Paaiškinkite, kad absurdas nėra pasaulyje ar žmoguje savaime, bet jų susidūrime, ir kaip šis suvokimas dažnai ateina kaip „nubudimas“ iš kasdienės rutinos.
      *   **Reakcijos į absurdą:** Remdamiesi esė „Sizifo mitas“ (1942), aprašykite tris galimas reakcijas į absurdo suvokimą: fizinę savižudybę, filosofinę savižudybę (pabėgimą į iracionalų tikėjimą ar iliuzijas) ir maištą. Paaiškinkite, kodėl Kamiu atmeta pirmuosius du kelius (kaip pasidavimą arba autentiškumo praradimą) ir laiko maištą vieninteliu autentišku pasirinkimu – nuolatiniu gyvenimu absurdo akivaizdoje, išlaikant sąmoningumą ir laisvę. Apibrėžkite absurdo herojaus sąvoką.
      *   **Sizifo analizė:** Išnagrinėkite Sizifo mito interpretaciją „Sizifo mite“. Paaiškinkite, kaip Sizifas tampa absurdo herojaus simboliu: jo sąmoningumas apie beprasmišką darbą (ypač leidžiantis nuo kalno), maištas per panieką likimui (tampant stipresniam už savo likimą), laisvės ir savitos laimės („Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą“) atradimas būtent sąmoningo absurdo priėmimo dėka.
      *   **Merso analizė:** Išnagrinėkite Merso (Meursault) personažą romane „Svetimas“ (1942) kaip absurdo žmogaus įsikūnijimą. Paaiškinkite jo „svetimumą“, kylantį iš atsisakymo meluoti, veidmainiauti ir laikytis visuomenės primestų socialinių bei emocinių normų (pvz., nerodant sielvarto per motinos laidotuves, mezgant santykius su Mari dėl fizinio malonumo, nužudant arabą be aiškios neapykantos). Aptarkite, kodėl visuomenė jį smerkia labiau už šį socialinį nonkonformizmą nei už patį nusikaltimą. Analizuokite jo susidūrimą su kunigu kalėjime kaip esminį momentą, kai jis atmeta klaidingą paguodą, tvirtai laikosi žemiško gyvenimo ir mirties tiesos, ir galiausiai priima pasaulio „švelnų abejingumą“, taip atrasdamas laisvę ir ramybę.
      *   **Maišto ir laisvės prigimtis:** Apibendrinkite Kamiu maišto sampratą (maištas vardan žmogaus orumo išsaugojimo, ne dėl pergalės ar pasaulio pakeitimo) ir laisvės sampratą (laisvė *nuo* iliuzijų, ateities vilčių, visuomenės spaudimo; laisvė *gyventi* dabartimi, vertinti konkretų juslinį patyrimą). Paaiškinkite, kad Merso abejingumas nėra nihilizmas, o nukreiptas į abstrakčias normas ir melagingas prasmes.
      *   **Išvados:** Apibendrinkite pagrindinę Kamiu filosofijos žinią, kad absurdo pripažinimas ir akistata su juo yra kelias į autentišką, laisvą, aistringą ir orų gyvenimą beprasmiškame pasaulyje.
  
  **2. Informacinė lentelė (Apžvalga):**
  Sukurkite lenteles, kuriose būtų glaustai apibendrinta ši informacija:
      *   **Albero Kamiu gyvenimas ir kontekstas:** Svarbiausios datos (1913, 1942, 1957, 1960) ir biografiniai faktai (gimimo vieta, šeima, išsilavinimas, WWII, Nobelio premija, mirtis).
      *   **Pagrindinės filosofinės sąvokos:** Egzistencializmas (egzistencija pirma esmės, laisvė, atsakomybė), Absurdas (konfliktas tarp prasmės ieškančio žmogaus ir tylinčios visatos), Absurdo suvokimas („nubudimas“).
      *   **Reakcijos į absurdą:** Trys keliai („Sizifo mitas“) – fizinė savižudybė, filosofinė savižudybė, maištas – ir Kamiu vertinimas.
      *   **Sizifas – absurdo herojus:** Mito esmė, absurdiškumo suvokimas, maištas per panieką, laisvė per priėmimą, laimė absurdo akivaizdoje.
      *   **Merso – absurdo žmogus:** Pagrindinis veikėjas, „svetimumo“ priežastys (autentiškumas, atsisakymas meluoti), visuomenės teismas (už normų laužymą), maištas (ištikimybė patirčiai, tikėjimo atmetimas), absurdo priėmimas (susitaikymas su pasaulio abejingumu), laimė (ramybė ir laisvė tiesoje).
      *   **Maištas ir laisvė Kamiu filosofijoje:** Maištas (orumo išsaugojimas), Laisvė (nuo iliuzijų, gyventi dabartyje), Laimė (sąmoningas gyvenimas pagal absurdišką tiesą).
      *   **Sąvokų žodynėlis:** Trumpai apibrėžkite terminus: Absurdas, Absurdo herojus, Egzistencializmas, Filosofinė savižudybė, Maištas (Kamiu), Svetimumas (romane).
  
  Visą atsakymą pateikite sklandžia lietuvių kalba.' (Size = -1), @p10='Lietuvių kalba ir literatūra / Horizontai Literatūra 11 klasė / Vadovėlis 2 dalis' (Size = 1000), @p11='lietuviu kalba ir literatura horizontai literatura 11 klase vadovelis 2 dalis' (Size = 1000), @p12='63d6eb4e-8e39-4ac6-8f69-55ee76feccce', @p13='False' (Nullable = true), @p14='' (Size = 4000), @p15='### Kodėl individas nepaklūsta visuomenės normoms?
  
  #### Absurdo žmogus Albero Kamiu kūryboje
  
  Alberas Kamiu (Albert Camus, 1913–1960) – prancūzų rašytojas, filosofas egzistencialistas.
  
  **Vaikystė.** Gimė Alžyre Mondovio kaime, labai neturtingoje šeimoje. Motina – ispanė tarnaitė, tėvas – prancūzas vynuogyno darbininkas, anksti žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Po tėvo mirties šeimą priglaudė neturtinga senelė iš motinos pusės, gyvenusi Alžyro skurdžių kvartale. Ir motina, ir senelė buvo neraštingos. Išsivaduoti iš skurdo ir primityvios buities padėjo mokytojai, kurių būsimasis rašytojas nepamiršo ir su kuriais bičiuliavosi visą gyvenimą.
  
  **Kūryba.** Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Kamiu dėl prastos sveikatos į kariuomenę nebuvo paimtas (nuo jaunystės sirgo tuberkulioze). Kurį laiką dirbo žurnalistu, vėliau mokytoju Orane, Alžyro mieste. Rašytojui teko gydytis nacistų okupuotoje Prancūzijoje. Istoriniai perversmai, sumaištis, netikrumas paskatino parašyti geriausius kūrinius – 1942 metais garsioje Paryžiaus leidykloje „Gallimard“ išleistas romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“, kūriniai kupini egzistencializmo ir absurdo filosofijos idėjų.
  
  **Nobelio literatūros premija.** Kiti jo parašyti kūriniai: „Maištaujantis žmogus“, „Maras“, „Laiminga mirtis“, „Kaligula“, „Krytis“ ir kt. Būdamas keturiasdešimt ketverių metų (1957), Alberas Kamiu už kūrybą apdovanotas Nobelio literatūros premija.
  
  Albero Kamiu mirtis tragiška – 1960 metais po kalėdinių atostogų grįždamas į Paryžių rašytojas žuvo automobilio avarijoje Pietų Prancūzijoje.
  
  ### RAKTINIAI ŽODŽIAI
  
  Egzistencializmas, absurdo žmogus
  
  ### SĖKMĖS KRITERIJAI
  
  *   Analizuoju ir interpretuoju Albero Kamiu romano „Svetimas“ ir filosofinės esė „Sizifo mitas“ ištraukas, tinkamai sieju jų idėjas su egzistencializmo filosofijos idėjomis.
  *   Atpažįstu ir paaiškinu egzistencializmo idėjas romane, pasirenku aiškinimo aspektus ir pristatymo būdus.
  *   Nurodytais ir pasirinktais aspektais lyginu Albero Kamiu romaną „Svetimas“ ir jo filosofinės esė „Sizifo mitas“ ištrauką.
  *   Argumentuotai diskutuoju remdamasis Albero Kamiu romano „Svetimas“ ištrauka (ar visu romanu) ir siūlomais kontekstais, kūrybiškai interpretuoju įrodymus, nuomones ir klausimus.
  *   Kuriu rišlų tekstą ir argumentuoju pristatydamas savo požiūrį į absurdo žmogų.
  
  ### RENGIAMĖS SKAITYTI
  
  1.  Kas būdinga egzistencializmo filosofijai?
  2.  Kas yra absurdo žmogus?
  3.  Kokia filosofinės esė „Sizifo mitas“ esmė?
  4.  Ką reiškia absurdas Franco Kafkos ir Albero Kamiu kūryboje?
  5.  Atidžiai skaitykite Albero Kamiu romano „Svetimas“ ir esė „Sizifo mitas“ ištraukas, atkreipkite dėmesį į žmogaus gyvenimo absurdą ir kaip žmogus turėtų į jį reaguoti.
  
  **Egzistencializmas** – XX amžiaus filosofijos kryptis, akcentuojanti absoliutų, sąvokomis neišreiškiamą žmogaus būties unikalumą. Egzistencinio mąstymo esmė yra asmeninė, individuali mąstytojo pozicija ar nuostata, atsieta nuo visuotinių normų ir tiesos kriterijų. Tradicinės kultūros formos nesuteikia žmogaus gyvenimui apibrėžtumo ir pastovumo. Egzistencinio filosofavimo pradininku laikomas danų filosofas Siorenas Kierkegoras.
  
  Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją
  
  **Filosofinėje esė „Sizifo mitas“** Alberas Kamiu išplėtoja absurdo idėją. Iki nubudimo (sukrėtimo) individas naiviai mano, jog savo gyvenimą tvarko jis pats, kad egzistuoja prasmė, kurią žmogui padeda sukurti rutina, kasdienybė. Tačiau po sukrėtimo individas tarsi nubunda, dekoracijos nukrenta ir pasaulis negailestingai apsinuogina prieš žmogų. Individas supranta, jog dekoracijos, susigalvota prasmė tėra melas, užliūliuojantis žmogų, kad šis iš karto nepamatytų, kokiame žiauriame, beprasmiškame pasaulyje gyvena. Nubudusiam individui atsiveria trys keliai: pirma, savo noru pasitraukti iš beprasmio gyvenimo, antra, grįžti į sąlygiškai ramų dekoracijų pasaulį arba, trečia, gyventi nepaisant nieko, net jei supranta, jog gyvenimas neturi prasmės. Savižudybė negalima, nes ji didina absurdą. Į dekoracijų pasaulį mėgina grįžti dauguma žmonių, tik ne absurdo žmogus. Jis lieka oriai gyventi pasaulyje be dekoracijų. Tai Sizifo, ridenančio į kalną akmenį, likimas. Tai likimas išdidaus ir stipraus žmogaus, kuris supranta savo gyvenimo beprasmybę ir pasiryžęs ją ištverti.
  
  Pagrindinis romano **„Svetimas“** veikėjas Merso yra absurdo žmogus, nes pamato gyvenimą be dekoracijų, be jokių iliuzijų. Jam geriau tiesa nei apgaulingas melas, kuriuo vadovaujasi visuomenė. Tiesos sakymas jį išlaisvina, išvaduoja iš vilties iliuzijų.
  
  **Alberas Kamiu (Albert Camus)**
  
  **Svetimas**
  
  **(Ištrauka)**
  
  <...> Jis bandė pakeisti temą, paklausdamas, kodėl aš jam sakau „pone“ užuot sakęs „tėve“. Tai mane suerzino, ir aš atsakiau, kad jis nėra mano tėvas: jis – su kitais.
  – Ne, sūnau, – tarė jis, dėdamas ranką ant peties. – Aš su jumis. Bet jūs to nežinote, nes jūsų širdis akla. Aš melsiuosi už jus.
  
  Nežinau kodėl, bet tada mano viduje kažkas trūko. Aš ėmiau visa gerkle šaukti, plūdau jį ir draudžiau jam melstis už mane. Aš sugriebiau jį už sutanos apykaklės. Išliejau jam viską, ką turėjau širdy, peršokdamas nuo džiaugsmo prie įsiūčio. Koks jis atrodo teisuolis, ar ne? Tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko. Jis netgi nėra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis. Taip, aš jam atrodau nieko neturįs. Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, aš teturiu vien tai. Tačiau ši tiesa bent priklauso man, lygiai kaip ir aš jai. Aš buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus. Aš gyvenau taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną. Na ir kas iš to? Atrodo, lyg visą laiką būčiau laukęs šios minutės ir šio pragiedrulio, kada būsiu išteisintas. Niekas, niekas nesvarbu, ir aš puikiai žinau kodėl. Jis taip pat tai žino. Iš mano ateities gelmių per dar neatėjusius metus visą mano absurdišką gyvenimą nuodijo tamsos dvelksmas ir šis dvelksmas sulygino viską, ką man siūlė metai, nerealesni už mano išgyventuosius. Ką man reiškia kitų mirtis, motinos meilė, ką man reiškia jo Dievas, vienokie ar kitokie žmonių gyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis likimas turėjo pasirinkti mane patį, o kartu su manimi milijardus išrinktųjų, kurie, kaip ir jis, sakosi esą mano broliai. Ar jis supranta, ar jis pagaliau tai supranta? Visi – išrinktieji. Visi, visi – išrinktieji. Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves. Salamano šuo vertas tiek pat kiek ir jo žmona. Mažoji moteris automatas tiek pat kalta kiek ir paryžietė, kurią buvo vedęs Masonas, arba Mari, kuri norėjo, kad aš ją vesčiau. Nesvarbu, kad Reimonas buvo mano draugas, taip pat ir Selestas, kuris buvo daug vertesnis už jį. Nesvarbu, kad Mari šiandien bučiuojasi su kokiu nors nauju Merso. Ar jis supranta, šis nuteistasis, kad iš mano ateities gelmių... Pritrūkau kvapo bešaukdamas. Bet sargai jau plėšė kapelioną man iš rankų ir grasino man. Tačiau jis nuramino juos ir valandėlę tylėdamas žiūrėjo į mane. Jo akys buvo pilnos ašarų. Jis apsisuko ir dingo už durų.
  
  Jam išėjus aš nusiraminau. Buvau išsekęs ir kritau ant lovos. Tikriausiai buvau užmigęs, nes mane pažadino žvaigždžių šviesa ant veido. Iki manęs atplaukė kaimo garsai. Nakties, žemės ir druskos kvapai gaivino mano smilkinius. Kaip vilnis užliejo nuostabi šios užmigusios vasaros ramybė. Tą akimirką kažkur toli tamsoje, baigiantis nakčiai, suūkė sirenos. Jos skelbė, kad laivai išplaukia į pasaulį, kuriam aš dabar jau abejingas. Po ilgo laiko pirmą kartą pagalvojau apie mamą. Rodos, aš supratau, kodėl gyvenimo pabaigoje ji išsirinko sau „sužadėtinį“, kodėl ji žaidė naujo gyvenimo pradžią. Ten, ten irgi, toje prieglaudoje, kurioje geso gyvenimai, vakaras buvo kaip liūdnas atokvėpis. Stovėdama ties mirties slenksčiu, mama, matyt, jautėsi išsivadavusi nuo jos ir pasiruošusi viską pergyventi iš naujo. Niekas, niekas neturėjo teisės jos apverkti. Ir aš taip pat pasijutau galįs viską vėl išgyventi iš naujo. Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų nuvalęs nuo manęs blogį, išvadavęs mane iš vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas. Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės įvykdymo dieną susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.
  
  ### SKAITOME IR ANALIZUOJAME
  
  1.  Kas labiausiai suerzina Merso kunigo kalboje, kodėl jis pratrūksta priekaištais? Paaiškinkite savais žodžiais.
  2.  Paaiškinkite Merso kaltinimą, mestą kunigui, kad „jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko“. Kokia tai kalbinės raiškos priemonė?
  3.  Kaip manote, kodėl kalinys apibūdina kunigo gyvenimą kaip numirėlio: „Jis netgi nėra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis“? Kokia tai kalbinės raiškos priemonė?
  4.  Paaiškinkite Merso žodžius, apibūdinančius jį patį: „aš esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis“, ir „buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus“. Ką suteikia vartojami pakartojimai?
  5.  Kodėl Merso jaučiasi išteisintas? Kas jį, pasmerktą myriop kalinį, išteisina? Paaiškinkite savais žodžiais.
  6.  Kaip suprantate Merso žodžius: „Iš mano ateities gelmių per dar neatėjusius metus visą mano absurdišką gyvenimą nuodijo tamsos dvelksmas ir šis dvelksmas sulygino viską, ką man siūlė metai, nerealesni už mano išgyventuosius.“ Kokia kalbinės raiškos priemonė sakinyje dominuoja? Pakomentuokite.
  7.  Kodėl kaliniui nesvarbios kitų mirtys, motinos meilė, Dievas, apskritai kitų žmonių gyvenimai ir likimai? Kaip su tokiu Merso požiūriu susijusi visuomenė? Argumentuokite.
  8.  Kaip suprantate Merso teiginį, kad visi yra išrinktieji ir visi vieną dieną bus nuteisti? Nusakykite savais žodžiais.
  9.  Kaip supratote Merso teiginį, skirtą kunigui, kuriame sakoma: „Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves“? Pakomentuokite.
  10. Kodėl kalinys kunigą vadina nuteistuoju („Ar jis supranta, šis nuteistasis...“)? Argumentuokite.
  11. Kodėl Merso žodžius, skirtus kunigui, galime laikyti romano kulminacija? Argumentuokite.
  12. Kaip atsigavęs po susitikimo su kunigu Merso išgyvena realybę? Kokiomis juslėmis? Ką tai sako apie Merso būseną? Pakomentuokite ir pagrįskite citatomis.
  13. Kodėl Merso pagaliau supranta savo motiną? Ką konkrečiai jis supranta? Pacituokite ir pakomentuokite.
  14. Kaip Merso supranta blogį? Kaip vertina viltį? Argumentuokite.
  15. Kokią prasmę šiame tekste įgyja abejingumas? Atsakykite atskleisdami individo santykį su sociumu ir su gamta.
  16. Kodėl Merso jaučiasi esąs laimingas? Argumentuokite.
  
  ---
  
  **Sizifas** (gr. *Sisyphos*) – graikų mitų veikėjas. Mituose Sizifas vaizduojamas kaip sukčius, sugebantis apgauti net dievus, nesutariantis su jais. Įtūžęs Dzeusas žiauriai nubaudė Sizifą už dievų paslapčių išplepėjimą: Hade jis turi ridenti į kalną sunkų akmenį, kuris nuo viršūnės vis nurieda žemyn, ir darbas prasideda iš naujo. Ši bausmė simbolizuoja beviltiškas pastangas pranokti dievus. Posakis „Sizifo darbas“ reiškia sunkų, nepabaigiamą ir beprasmį darbą.
  
  *Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (www.vle.lt)*
  
  **Alberas Kamiu (Albert Camus)**
  
  ### Sizifo mitas
  
  **(Ištrauka)**
  
  Dievai pasmerkė Sizifą tolydžio ridenti didžiulį akmenį į kalno viršūnę, nuo kurios šis nuriedėdavo veikiamas savo svorio. Jie ne be pagrindo manė, jog nesama baisesnės bausmės už bergždžią ir beviltišką darbą.
  
  Jeigu tikėsime Homeru, Sizifas buvo išmintingiausias ir apdairiausias iš mirtingųjų. Pasak kito šaltinio, priešingai, jis buvo linkęs plėšikauti. Aš nematau čia prieštaravimo. Tiesiog skiriasi nuomonės dėl priežasčių, privertusių jį tapti nereikalingu požemio karalystės darbininku. Pirmiausia jam priekaištaujama dėl lengvabūdiško elgesio su dievais. Jis išduodavęs jų paslaptis. Prireikė ypatingo dievų nuosprendžio. Merkurijus nusileido sučiupti narsuolio už pakarpos ir, atplėšęs jį nuo žemiškų džiaugsmų, jėga sugrąžino į požemio karalystę, kur jo jau laukė paruoštas akmuo.
  
  Nesunku suprasti, kad Sizifas – absurdo herojus. Ir savo aistromis, ir kančia. Už panieką dievams, neapykantą mirčiai ir geismą gyventi jis sumokėjo neapsakoma kankyne, kai visas turi eikvotis darbui, kuriam nėra galo. Tai kaina, kurią reikia mokėti už šios žemės aistras. Mes nieko nesužinome apie Sizifą požemio karalystėje. Mitai juk tam ir kuriami, kad mūsų vaizduotė juos pagyvintų. O dėl Sizifo mito, tai čia matai tik nežmoniškai įtemptus raumenis, siekiant išjudinti milžinišką akmenį, užritinti jį aukštyn ir vėl pradėti viską iš naujo šimtąjį kartą; matai mėšlungiškai iškreiptą veidą, prie akmens prispaustą skruostą, petį, parėmusį moliną luitą, jį prilaikančią koją, ryžtingai stumiančias akmenį rankas, labai žmogišką dviejų žemėtų delnų tvirtumą. Galiausiai po šitų ilgų pastangų, matuojamų erdve be dangaus ir laiku be gelmės, tikslas pasiekiamas. Ir tada Sizifas regi, kaip akmuo per keletą akimirkų nurieda apačion, iš kur jį vėl reikės užritinti į viršūnę. Sizifas vėl leidžiasi į lygumą.
  
  Būtent šito nusileidimo, šito trumpo atokvėpio metu Sizifas mane ir domina. Veidas, taip vargęs prie akmens, pats jau virto akmeniu! Matau, kaip tas žmogus sunkiu, tačiau vienodu žingsniu vėl leidžiasi prie kankynės, kuriai nebus galo. Toji valanda, nelyginant atokvėpis, atsikartojanti taip pat neišvengiamai, kaip ir jo nelaimė, – jo sąmonėjimo valanda. Kiekvieną akimirką, kai iš viršūnės tolydžio leidžiasi dievų urkštynėn, jis pranoksta savo lemtį. Jis tvirtesnis už savo akmenį.
  
  Jeigu šis mitas tragiškas, tai tik todėl, kad jo herojus sąmoningas. Iš tikrųjų, argi tai būtų bausmė, jeigu kas žingsnį jį palaikytų sėkmės viltis? Šiandien darbininkas visą gyvenimą diena iš dienos dirba atlikdamas tas pačias užduotis, ir jo likimas ne mažiau absurdiškas. Tačiau jis būna tragiškas tik tais retais momentais, kai darbininkas tampa sąmoningas. Dievų proletaras Sizifas, bejėgis ir maištaujantis, iki galo suvokia varganą savo dalią: būtent apie ją jis galvoja leisdamasis žemyn. Įžvalgumas, kuris turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa jo pergale. Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka.
  
  Taigi jei kartais tą nusileidimą lydi skausmas, tai kitais kartais jis gali būti lydimas ir džiaugsmo. Neperdėsime taip pasakę. Įsivaizduoju Sizifą, grįžtantį prie savo akmens. Iš pradžių būta skausmo. Kai žemės vaizdai pernelyg stipriai įsikibę į atmintį, kai laimės šauksmas tampa pernelyg įsakmus, žmogaus širdyje sukyla liūdesys, - tai akmens pergalė, tai pats akmuo. Tas begalinis sielvartas itin sunkus ištverti. Tai mūsų Getsemanės naktys. Tačiau žlugdančios tiesos žūva atpažintos. Taip Edipas iš pradžių paklūsta lemčiai pats to nežinodamas. Akimirką, kai sužino, prasideda jo tragedija. Ir vis dėlto tą pačią akimirką, aklas ir praradęs viltį, jis pripažįsta, jog vienintelis ryšys, siejantis jį su pasauliu, – gaivi jaunos mergaitės ranka. Tuomet ir nuskamba šie didūs jo žodžiai: „Nepaisant šitiekos išbandymų, mano senatvė ir didybę patyrusi siela ragina mane pripažinti, jog viskas – gerai.“ Šitaip Sofoklio Edipas, kaip ir Dostojevskio Kirilovas, suranda absurdiškos pergalės formulę. Antikinė išmintis jungiasi su nūdienos herojiškumu.
  
  Absurdo neatskleisi nepasidavęs pagundai parašyti kokį laimės vadovėlį. „Nieko sau! Eidamas tokiais siaurais takeliais..?“ Bet juk pasaulis tėra vienas. Laimė ir absurdas - du tos pačios žemės vaikai. Jie neatskiriami. Klaidinga būtų tvirtinti, jog laimė būtinai atsiranda suvokus absurdą. Vis dėlto būna ir taip, kad absurdo jausmas kyla iš laimės. „Pripažįstu, jog viskas – gerai“, – sako Edipas, ir tie jo žodžiai šventi. Jie atsiliepia aidu nuožmiame ribotame žmogaus pasaulyje. Jie moko, jog ne viskas yra ar buvo patirta. Jie išvaro iš šio pasaulio Dievą, įžengusį į jį su nepasitenkinimu ir beprasmiškų kančių pomėgiu. Likimas per juos tampa žmonių reikalu ir turi būti jų pačių tvarkomas.
  
  Čia ir glūdi tylus Sizifo džiaugsmas. Jo likimas priklauso jam. Jo akmuo yra jo savastis. Taip ir absurdo žmogus, mąstydamas apie savo kančią, priverčia nutilti.' (Size = -1), @p16='# 6. Kodėl Individas Nepaklūsta Visuomenės Normoms?
  
  ## Absurdo Žmogus Albero Kamiu Kūryboje
  
  **Raktiniai žodžiai:** Egzistencializmas, absurdo žmogus.
  
  Alberas Kamiu (1913–1960) – prancūzų rašytojas ir filosofas, egzistencializmo atstovas.
  
  **Vaikystė:** Gimė Alžyre, Mondovio kaime, neturtingoje šeimoje. Jo motina buvo ispanė tarnaitė, o tėvas – prancūzas vynuogyno darbininkas, kuris anksti žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Po tėvo mirties šeima apsigyveno pas senelę iš motinos pusės, Alžyro skurdžių kvartale. Abu, motina ir senelė buvo neraštingos. Iš skurdo išsivaduoti padėjo mokytojai, kurių rašytojas nepamiršo visą gyvenimą.
  
  **Kūryba:** Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Kamiu dėl sveikatos problemų (nuo jaunystės sirgo tuberkulioze) nebuvo pašauktas į kariuomenę. Dirbo žurnalistu, vėliau mokytoju Orane, Alžyre. Gydėsi nacių okupuotoje Prancūzijoje. Istoriniai įvykiai ir netikrumas įkvėpė parašyti žymiausius kūrinius – 1942 m. Paryžiaus leidykloje „Gallimard“ išleistą romaną „Svetimas“ ir filosofinę esė „Sizifo mitas“. Šie kūriniai kupini egzistencializmo ir absurdo filosofijos idėjų.
  
  **Nobelio literatūros premija:** Kiti jo kūriniai: „Maištaujantis žmogus“, „Maras“, „Laiminga mirtis“, „Kaligula“, „Krytis“ ir kt. 1957 m., būdamas 44 metų, Alberas Kamiu buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
  
  **Mirtis:** Albero Kamiu mirtis tragiška – 1960 m., grįždamas į Paryžių po atostogų, rašytojas žuvo automobilio avarijoje Pietų Prancūzijoje.
  
  ## Egzistencializmo Filosofija ir Absurdo Žmogus
  
  ### Kas Būdinga Egzistencializmo Filosofijai?
  
  Egzistencializmas – tai filosofinė kryptis, pabrėžianti individo laisvę, atsakomybę ir gyvenimo prasmės paieškas. Egzistencialistai teigia, kad žmogus pats kuria savo esmę per pasirinkimus ir veiksmus, o ne gimsta su iš anksto nulemta prigimtimi. Gyvenimas laikomas absurdišku, nes nėra jokios iš anksto nustatytos prasmės ar tikslo.
  
  ### Kas Yra Absurdo Žmogus?
  
  Absurdo žmogus, pasak Kamiu, yra tas, kuris suvokia gyvenimo beprasmiškumą, bet nesirenka nei savižudybės, nei pasidavimo iliuzijoms. Jis priima absurdo realybę ir gyvena su ja, išlaikydamas orumą ir maištaudamas prieš beprasmybę.
  
  ### Filosofinės Esė „Sizifo Mitas“ Esmė
  
  Esė „Sizifo mitas“ Kamiu išplėtoja absurdo idėją. Iki „nubudimo“ (sąmoningo absurdo suvokimo) individas gyvena rutinoje, manydamas, kad pats valdo savo gyvenimą ir kad egzistuoja prasmė. Tačiau po sukrėtimo, žmogus pamato, kad gyvenimas yra beprasmis ir žiaurus.
  
  **Trys Keliai Nubudus:**
  
  1.  **Savižudybė:** Pasitraukimas iš beprasmio gyvenimo. Kamiu atmeta šį kelią, nes savižudybė tik padidina absurdą.
  2.  **Grįžimas į „Dekoracijų Pasaulį":** Grįžimas į iliuzijų ir rutinos pasaulį, kur gyvenimas atrodo prasmingas. Dauguma žmonių pasirenka šį kelią.
  3.  **Gyvenimas Nepaisant Nieko:** Absurdo žmogaus kelias – gyventi suvokiant beprasmybę, bet išlaikant orumą ir maištaujant prieš ją. Tai panašu į Sizifo likimą, kuris nuolat ridena akmenį į kalną, žinodamas, kad jis vis tiek nuriedės.
  
  **Sizifo Mito Simbolika:** Sizifas simbolizuoja absurdo herojų, kuris nubaustas amžinai atlikti beprasmį darbą. Tačiau Kamiu pabrėžia Sizifo sąmoningumą ir maištą. Sizifas, suvokdamas savo dalią, tampa stipresnis už savo akmenį ir likimą.
  
  ### Romano „Svetimas“ Pagrindinis Veikėjas Merso
  
  Merso yra absurdo žmogus, nes jis mato gyvenimą be iliuzijų. Jam svarbiau tiesa, nei visuomenės primetamos melagingos normos. Tiesa jį išlaisvina.
  
  ## Ištrauka iš Romano „Svetimas“
  
  ### Merso ir Kunigo Konfliktas
  
  Merso suerzina kunigo bandymai jį atversti į tikėjimą. Jis atmeta kunigo siūlomą paguodą ir priekaištauja jam dėl gyvenimo iliuzijose. Merso teigia, kad kunigo tiesa neverta nė vieno moters plauko, nes kunigas gyvena kaip numirėlis, atitrūkęs nuo realybės.
  
  ### Merso Tikrumas
  
  Merso jaučiasi tikras dėl savęs ir savo gyvenimo, nors ir suvokia jo absurdiškumą. Jis priima artėjančią mirtį ir lieka ištikimas savo tiesai. Pakartojimai („tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis“) pabrėžia jo apsisprendimą ir tvirtumą.
  
  ### Merso Išteisinimas
  
  Merso jaučiasi išteisintas, nes gyvena pagal savo tiesą, nepaisydamas visuomenės normų. Jį išteisina jo paties sąžinė ir absurdo suvokimas.
  
  ### Absurdiškas Gyvenimas
  
  Merso suvokia, kad jo gyvenimas yra absurdiškas, bet jis priima šią realybę. Tamsos dvelksmas simbolizuoja absurdo neišvengiamumą, sulyginantį visus gyvenimo pasirinkimus.
  
  ### Kitų Mirtys ir Motinos Meilė
  
  Merso abejingumas kitų mirtims, motinos meilei ir kitų žmonių gyvenimams kyla iš absurdo suvokimo. Visi žmonės yra „išrinktieji“ mirties akivaizdoje, todėl visi pasirinkimai ir likimai tampa vienodai nereikšmingi.
  
  ### Visuomenės Kritika
  
  Merso kritikuoja visuomenę už veidmainystę ir melą. Jis teigia, kad visi bus nuteisti, nes visi mirs. Kunigas taip pat bus nuteistas, simboliškai, už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves, t. y. už visuomenės normų nesilaikymą.
  
  ### Romano Kulminacija
  
  Merso pokalbis su kunigu laikytinas romano kulminacija, nes čia atsiskleidžia jo absurdo filosofija ir maištas prieš visuomenę.
  
  ### Merso Atsigavimas
  
  Po susitikimo su kunigu Merso patiria atsigavimą. Jis jaučia gamtos grožį ir ramybę. Tai rodo jo sugebėjimą džiaugtis akimirka, nepaisant absurdo.
  
  ### Motinos Supratimas
  
  Merso supranta savo motiną, kuri gyvenimo pabaigoje pasirinko „sužadėtinį“ ir tarsi pradėjo gyvenimą iš naujo. Jis supranta, kad ji taip pat siekė išsilaisvinti iš absurdo ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
  
  ### Blogis ir Viltis
  
  Merso suvokia blogį kaip neišvengiamą absurdo dalį, o viltį – kaip iliuziją. Jis atmeta viltį, kad galėtų visiškai atsiverti pasaulio abejingumui.
  
  ### Abejingumas
  
  Abejingumas Merso atveju nėra neigiamas bruožas. Tai būdas priimti absurdo realybę ir išlaikyti vidinę laisvę. Merso santykis su gamta rodo, kad jis nėra visiškai abejingas, bet jo abejingumas nukreiptas į visuomenės primetamas normas ir iliuzijas.
  
  ### Laimė
  
  Merso jaučiasi laimingas, nes priima pasaulio abejingumą ir savo likimą. Jis suvokia, kad yra laisvas nuo iliuzijų ir gali gyventi pagal savo tiesą.
  
  ## Ištrauka iš Filosofinės Esė „Sizifo Mitas“
  
  ### Sizifo Bausmė
  
  Dievai nubaudė Sizifą amžinai ridenti akmenį į kalną. Ši bausmė simbolizuoja beprasmį ir beviltišką darbą.
  
  ### Sizifo Herojiškumas
  
  Sizifas yra absurdo herojus dėl savo aistrų ir kančios. Jis nubaustas už panieką dievams ir norą gyventi. Jo kančia – tai kaina už žemiškas aistras.
  
  ### Sizifo Sąmoningumas
  
  Sizifo nusileidimas nuo kalno – tai jo sąmonėjimo valanda. Jis suvokia savo beprasmišką dalią, bet nepasiduoda. Jis tvirtesnis už savo akmenį.
  
  ### Sizifo Pergalė
  
  Sizifo įžvalgumas ir panieka lemčiai tampa jo pergale. Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka.
  
  ### Skausmas ir Džiaugsmas
  
  Nusileidimas kartais lydimas skausmo, kartais – džiaugsmo. Sielvartas kyla, kai prisiminimai apie laimę tampa per stiprūs. Tačiau atpažintos tiesos žūva.
  
  ### Edipo Pavyzdys
  
  Edipas, kaip ir Sizifas, paklūsta lemčiai, bet vėliau suvokia savo situaciją ir pripažįsta, kad „viskas – gerai“. Tai absurdiškos pergalės formulė.
  
  ### Laimė ir Absurdas
  
  Laimė ir absurdas yra neatskiriami. Absurdo jausmas gali kilti iš laimės.
  
  ### Sizifo Džiaugsmas
  
  Sizifo džiaugsmas slypi tame, kad jo likimas priklauso jam. Jo akmuo yra jo savastis. Absurdo žmogus, mąstydamas apie savo kančią, priverčia nutilti stabus.
  ' (Size = -1), @p17='Individo maištas prieš visuomenės normas Albero Kamiu kūryboje' (Size = 2000), @p18='XX a. Pirmosios pusės vakarų europos literatūra: gyvenimą įsisąmoninęs žmogus / Kodėl individas nepaklūsta visuomenės normoms?' (Size = 4000), @p19='xx a pirmosios puses vakaru europos literatura gyvenima isisamonines zmogus kodel individas nepaklusta visuomenes normoms' (Size = 2000), @p20='0', @p21='0', @p22='1', @p23='4', @p24=NULL (DbType = DateTime2)], CommandType='Text', CommandTimeout='30']
  SET IMPLICIT_TRANSACTIONS OFF;
  SET NOCOUNT ON;
  UPDATE [Scanners] SET [Active] = @p0, [CheatSheet] = @p1, [CheatSheet2] = @p2, [Deleted] = @p3, [FactErrors] = @p4, [FactErrorsExplanation] = @p5, [ParentCategory2Id] = @p6, [ParentCategoryId] = @p7, [ProcessorGenerateImagePrompt] = @p8, [Prompt] = @p9, [Reference] = @p10, [ReferenceSlug] = @p11, [SiteId] = @p12, [SpellingErrors] = @p13, [SpellingErrorsExplanation] = @p14, [Summary] = @p15, [Summary2] = @p16, [Title] = @p17, [TitleBackup] = @p18, [TitleSlug] = @p19, [TotalCards] = @p20, [TotalCards2] = @p21, [TotalCategories] = @p22, [TotalPages] = @p23, [Verified] = @p24
  OUTPUT 1
  WHERE [Id] = @p25;