X–XI a. dauguma Europos šalių tapo krikščioniškos. Valdovo krikštas reiškė visos valstybės tapimą krikščioniška, kuri tapdavo Europos krikščioniškosios civilizacijos dalimi. Su krikščionybe plito lotynų kalba, raštas, mokslas, menas, krikščioniškoji pasaulėžiūra, moralė ir valstybių valdymo tradicijos. Krikščionybė suvienijo Europą, tačiau dėl religinių skirtumų išsiskyrė Rytų ir Vakarų Europos kultūrinės sritys (katalikybė ir stačiatikybė).

Romos imperijos laikais krikščionybė daugiausia buvo paplitusi miestuose, o už jos ribų klestėjo pagonybė. Krikščionybę tarp pagonių platino misionieriai, kurie stengėsi pritaikyti pagonių papročius krikščionybei (pvz., Joninės). Daugiausia nusipelnė misionieriai iš Airijos ir Anglijos, pvz., šv. Patrikas. Tačiau misionierių veikla ne visada buvo sėkminga, daugelis jų žuvo. Krikščionybė pamažu plito Europos pagoniškuose kraštuose.

V a. žlugus Vakarų Romos imperijai, jos vietoje kūrėsi barbarų karalystės. Šis laikotarpis pasižymėjo miestų, amatų, prekybos ir antikinės kultūros nuosmukiu, vadinamu tamsiaisiais amžiais. Nepaisant to, Katalikų bažnyčia išliko svarbia jėga, vienijančia gyventojus. Barbarų karalystės, siekdamos paramos, priėmė krikščionybę, kas skatino jų asimiliaciją su vietiniais gyventojais ir romanų tautų formavimąsi.

Ankstyvaisiais viduramžiais Katalikų bažnyčia išsaugojo dalį antikos kultūros paveldo. Dvasininkai, dažnai kilę iš išsilavinusių romėnų šeimų, savo darbuose derino senovės filosofų idėjas su krikščionybe. Krikščionių bendruomenėms vadovavo vyskupai, o Romos vyskupas, popiežius, turėjo ypatingą statusą – buvo laikomas Dievo atstovu Žemėje. Popiežius Grigalius I Didysis (VI a.) įtvirtino popiežiaus nepriklausomybę, reformavo apeigas, įvedė celibatą ir Grigališkąjį choralą. VIII a. viduryje įkurta teokratinė Popiežiaus valstybė.

Atsirado tikinčiųjų, kurie paskyrė savo gyvenimą Dievui, atsisakydami pasaulietinių dalykų ir gyvendami vienuolynuose. Vakarų Europoje vienuolijų pradininku laikomas Benediktas Nursietis, sukūręs regulą – pagrindinius vienuolių gyvenimo principus (klusnumas, neturtas, skaistybė, malda, darbas). Jo pagrindu įkurtas Benediktinų ordinas. Vienuoliai tobulino žemės ūkį, sodininkystę, kūrė naujoves. Jie buvo gerbiami, todėl vienuolynai dažnai praturtėdavo iš dovanų. Vienuoliai ir dvasininkai buvo vieninteliai mokėję skaityti ir rašyti, todėl vienuolynai tapo svarbiais kultūros ir žinių centrais.