Nors iš pradžių arabų kultūra buvo žemesnio lygio nei užkariautų tautų, jie greitai perėmė ir ištobulino šių tautų mokslo ir meno pasiekimus. Arabų miestuose veikė daugybė mokslo įstaigų, o bibliotekose buvo saugomi antikos mokslininkų darbai. Klestinti prekyba ir amatai skatino tiksliųjų mokslų – matematikos, astronomijos, geografijos ir medicinos – pažangą. Islamas draudė vaizduoti žmones ir gyvūnus, todėl dailininkai kūrė ornamentus – arabeskas. Per arabus į Europą pateko daug išradimų ir žinių.

Islamas atsirado VII amžiuje Arabijoje, kai pranašas Mahometas ėmė skelbti Alacho mokymą, kuris yra užrašytas Korane. Mahometas, patyręs apreiškimą, kvietė žmones tikėti į vieną Dievą – Alachą, būti gailestingiems, pamaldiems ir sąžiningiems. Jis skelbė, kad Paskutiniojo teismo dieną Alachas teis žmones, siųsdamas teisiuosius į rojų, o nusidėjėlius – į pragarą.

Po Mahometo mirties jo pasekėjai, vadinami musulmonais, pradėjo šventąjį karą prieš kitatikius. Per šimtą metų jie užkariavo didžiules teritorijas – nuo Ispanijos iki Indijos. Užkariautose žemėse buvo įkurtas Arabų kalifatas, valdomas kalifo. Arabai skleidė islamą, arabų kalbą ir papročius, kartu kurdami savitą islamo civilizaciją. Krikščionims ir judėjams buvo leista išpažinti savo tikėjimus už tam tikrą mokestį.

Musulmonai privalo laikytis Korano mokymo. Pagrindinės taisyklės: tikėjimo išpažinimas („Nėra kito Dievo, išskyrus Alachą, o Mahometas – jo pranašas“), penkios kasdienės maldos, pasninkas, išmaldos davimas, piligriminė kelionė į Meką (bent kartą gyvenime) ir islamo platinimas. Taip pat draudžiama gerti alkoholį, valgyti kiaulieną ir lošti azartinius žaidimus. Nors Arabų kalifatas suskilo, islamas išliko ir tapo viena didžiausių pasaulio religijų.