Sovietmetis Lietuvoje pasižymėjo dvasine priespauda ir griežta kultūros kontrole. Po Antrojo pasaulinio karo daugelis intelektualų emigravo. Stalinizmo laikotarpiu menas turėjo aukštinti komunizmą, o režimui nepaklusę asmenys, tokie kaip poetas Antanas Miškinis, buvo persekiojami. Lojalūs kūrėjai, pavyzdžiui, Juozas Baltušis, buvo skatinami. \„Atšilimo\“ metu situacija šiek tiek pagerėjo, bet vis tiek buvo draudžiama, pavyzdžiui, Juliaus Juzeliūno opera \„Sukilėliai\“. Komunistų partija ir cenzūra (glavlitas) kontroliavo visas kultūros sritis. Buvo draudžiama kritikuoti SSRS, minėti trėmimus ar teigiamai vertinti Katalikų bažnyčią. Cenzoriai išbraukdavo net tokius žodžius kaip \„maskolius\“ ar \„kryžius\“. Kūrėjai priklausė sąjungoms, kurios užtikrino jų materialinę gerovę, bet reikalavo ideologinio paklusnumo. Istorijos faktai, ypač apie nepriklausomą Lietuvą, buvo klastojami, o moksliniai darbai turėjo remtis marksizmo-leninizmo klasikų citatomis.

Nepaisant griežtos kontrolės, \„atšilimo\“ laikotarpiu atsirado kūrinių, puoselėjančių tautines vertybes. Autoriai naudojo Ezopo kalbą, kad išvengtų cenzūros. Populiarumo sulaukė Juozo Grušo pjesės, Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija (\„Mindaugas\“, \„Mažvydas\“, \„Katedra\“), Marijono Giedrio filmas \„Herkus Mantas\“ ir Raimondo Vabalo \„Skrydis per Atlantą\“. Dainų ir šokių šventės, ypač Maironio \„Lietuva brangi\“ giedojimas, žadino patriotinius jausmus. Kraštotyros judėjimas siekė atgaivinti liaudies tradicijas, bet populiariausi klubai (\„Ramuva\“, \„Žygeiviai\“) buvo uždrausti.

Sportas sovietmečiu tapo svarbia tautinio pasididžiavimo ir patriotizmo išraiška. Algirdo Šociko pergalės prieš SSRS čempioną sulaukė didelio palaikymo. Demonstracijos po Vilniaus \„Žalgirio\“ pergalių gąsdino valdžią. Kauno \„Žalgirio\“ krepšinio klubo kovos su Maskvos CSKA ir pergalės (1985–1987 m. tapo SSRS čempionais) sukėlė didžiulį tautinio pasididžiavimo jausmų proveržį.

Sovietų Sąjunga, skelbdama \„internacionalizmą\“ ir \„tautų draugystę\“, vykdė intensyvią rusifikacijos politiką. Tai reiškė rusų kalbos ir kultūros primetimą kitoms tautoms. Į Lietuvą buvo skatinama rusakalbių darbininkų migracija. Lietuvių vaikai nuo mažens buvo mokomi rusų kalbos, o disertacijos turėjo būti rašomos rusiškai. Didelė dalis televizijos programų buvo rusų kalba. Rusų kalba įsigalėjo švietime, raštvedyboje ir viešajame gyvenime, ypač pietryčių Lietuvoje. LKP vadovybė atsiskaitė Maskvai už rusų kalbos diegimą. Lietuvoje įsigalėjo dvikalbystė, tačiau lietuvių kalbos padėtis buvo šiek tiek geresnė nei kitų respublikų kalbų.