Slopstant pasaulinei ekonomikos krizei, pradėjo augti užsienio prekybos apimtys su ES ir NVS šalimis. NVS rinka išlieka perspektyvi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės produkcijai. Nuo 2010 m. Lietuva pradėjo atsigauti, didėjant ekonomikos aktyvumui ir atsigaunant vidaus paklausai.

Atkūrus nepriklausomybę, nutrūko žaliavų tiekimas iš Sovietų Sąjungos. Daugelis gamyklų buvo uždarytos, o ekonomika perėjo iš planinės į laisvosios rinkos ekonomiką. Prasidėjo įmonių privatizacija, žemė grąžinta savininkams. Buvo pradėti plėtoti ryšiai su užsienio šalimis, diegiamos pažangesnės technologijos. Plėtėsi prekyba su ES ir kitomis Vakarų šalimis, vykdomos ekonominės reformos. Pasirengimas narystei ES teigiamai veikė ekonomikos rodiklius.

Lietuvos įmonės veikia bendroje ES ekonominėje erdvėje, kurioje prekės ir darbo jėga juda beveik be apribojimų. Panaikinus muitus ir eksporto kvotas, suaktyvėjo įvairių sektorių veikla. 2010 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui (pagal perkamosios galios standartus) pasiekė 58% ES vidurkio. Lietuvos ekonomikos plėtrą skatina patogi geografinė padėtis, politinis stabilumas, tinkama infrastruktūra, patrauklumas verslui, paskatos investuotojams, kvalifikuota darbo jėga, užtikrinta gyvenimo kokybė, laisvosios ekonominės zonos, mokslo ir technologijų parkai, INVEST LT PLIUS programa, mokesčių lengvatos, aukštas išsilavinimo lygis ir pasaulinės reikšmės laimėjimai įvairiose srityse.

Įstojus į ES, Lietuvos ekonomika sparčiai augo dėl ES struktūrinių fondų paramos, augančių užsienio investicijų, bendradarbiavimo su užsienio kompanijomis ir naujų technologijų plėtros. XXI a. pirmajame dešimtmetyje suintensyvėjęs Skandinavijos bankų kreditavimas sukėlė spartesnį ekonomikos augimą, bet didino šalies skolą. Padidėjo nekilnojamojo turto, maisto produktų, elektros ir būsto šildymo kainos. 2008 m. pasaulinė ekonomikos krizė paveikė Lietuvos ūkį – sumažėjo gamyba, išaugo nedarbas ir emigracija.

Lietuvos ūkio pagrindas carinės Rusijos okupacijos laikotarpiu buvo žemės ūkis, kuriame vyravo linų, grūdų auginimas ir gyvulininkystė. Augant miestams, kūrėsi pramonė ir klestėjo amatai. Didelė dalis produkcijos buvo eksportuojama į Rusiją ir Vakarų Europą, tačiau pajamos atitekdavo carinės Rusijos iždui. Šiuo laikotarpiu buvo tiesiami keliai, geležinkeliai, pastatyta pirmoji elektrinė.

Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, privati nuosavybė buvo nacionalizuota, žemė atiteko valstybei, o ūkis pertvarkytas pagal planinės ekonomikos principus. Buvo statomos didžiulės pramonės įmonės, kurių produkcija daugiausia buvo skirta Sovietų Sąjungos rinkai ir priklausė nuo įvežamų žaliavų. Produkcija dažnai buvo nekokybiška, tačiau tenkino to meto Sovietų Sąjungos rinkos poreikius. Pridengus mašinų pramone, gaminta daug karo pramonės produkcijos. Didžioji dalis produkcijos buvo išvežama į SSRS, daugiausia į Maskvą ir Leningradą, o šalyje klestėjo prekių ir paslaugų deficitas.

Tarpukario Lietuvoje vyravo žemės ūkis, sudarantis apie 70% BVP, o pramonė – apie 25%. Kūrėsi bankai ir pramonės įmonės. Sustiprėjo su žemės ūkio produkcija susijusios įmonės, tokios kaip „Maistas“ ir „Pienocentras“. Užsienio investuotojai iš Belgijos, Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių investavo į Lietuvos ūkį. Augo eksportas (grūdai, gyvuliai, linai) į Vakarų Europą, o lietuviški tekstilės gaminiai buvo vertinami. Valstybės ekonominė politika buvo sėkminga – 1924–1939 m. valstybės biudžeto pajamos išaugo daugiau nei dvigubai.

Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje pasikeitė žmonių užimtumas ūkio sektoriuose: sumažėjo dirbančiųjų žemės ūkyje ir pramonėje, padidėjo – paslaugų sektoriuje. Taip pat pakito šalies BVP struktūra – sumažėjo žemės ūkio ir pramonės dalis, išaugo paslaugų sektoriaus dalis.