Nuo Seimų iki Smetonos Lietuvos

Šioje temoje nagrinėjami du Lietuvos tarpukario laikotarpiai: parlamentinės demokratijos (1920–1926 m.) ir autoritarizmo (po 1926 m. perversmo). Aptariamos pagrindinės valdžios institucijos, politinės partijos, demokratijos krizės priežastys, 1926 m. perversmas ir A. Smetonos valdymo bruožai. Taip pat įvertinamas perėjimas nuo seimų valdžios prie autoritarinio A. Smetonos režimo.

„Aksominė“ diktatūra
Nors Antano Smetonos valdymas ir ribojo politinį gyvenimą, tačiau mažiau kišosi į ūkį, kultūrą ir mokslą. A. Smetona nebuvo kerštingas, skelbė amnestijas, nebaudė žmonių už politines pažiūras, o tik už konkrečius veiksmus. Jis skyrė valstybės tarnautojais ne tik savo partijos (tautininkų) narius.
Autoritarizmo įtvirtinimas ir A. Smetonos valdymas
Po perversmo prezidentu tapo A. Smetona – vienasmenės valdžios šalininkas. 1927 metais jis paleido Seimą, o 1928 metais paskelbė naują Konstituciją, kuri jam suteikė didelius įgaliojimus. 1929 metais A. Smetona pašalino A. Voldemarą, o ministru pirmininku tapo J. Tūbelis. 1938 metų Konstitucija visiškai įteisino A. Smetonos vienvaldystę. Pagal šią Konstituciją, prezidentas turėjo plačias teises: leisti įstatymus, paleisti Seimą, keisti teismo sprendimus. Ministrų kabinetas buvo atsakingas prezidentui. Nors piliečiai ir turėjo balsavimo teisę, politinės teisės buvo apribotos: galiojo cenzūra ir karinė padėtis.
Demokratijos krizė ir 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas
Seimo darbą apsunkino korupcijos skandalai, partijų nesutarimai ir dažna vyriausybių kaita. Dėl to visuomenėje augo nepasitenkinimas „seimokratija“ ir stiprėjo noras turėti „tvirtą“ valdžią. Kariuomenė nepritarė kairiųjų partijų reformoms (karo padėties panaikinimui, politinių kalinių amnestijai, kariuomenės finansavimo mažinimui). 1926 metų gruodžio 17 dieną kariškiai, palaikomi dešiniųjų, įvykdė perversmą, kurio metu buvo nušalintas prezidentas K. Grinius ir M. Šleževičiaus vyriausybė. Perversmo pretekstu buvo paskelbtas tariamas komunistų sąmokslas.
Lietuvos parlamentinė demokratija (1920–1926)
Tarpukario Lietuvoje, po Steigiamojo Seimo išrinkimo, įsigalėjo parlamentinė demokratija. Valdžia buvo sutelkta Seime, o Vyriausybę formavo Seimo rinkimus laimėjusios partijos. Ministras pirmininkas vadovavo Vyriausybei. Prezidento, kurį rinko Seimas (Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius), vaidmuo buvo labiau reprezentacinis. Šiuo laikotarpiu buvo išrinkti keturi Seimai: Steigiamasis, I, II ir III Seimai.
Politinės partijos parlamentarizmo laikotarpiu
Lietuvoje veikė daug politinių partijų. Dešiniosios krypties partijos buvo Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP), kuri buvo įtakingiausia, ir Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS), kuri propagavo nacionalizmą. Kairiosios buvo Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS). III Seime šios dvi partijos sudarė daugumą. Taip pat buvo ir mažesnių partijų, kurios sudarydavo koalicijas su didžiosiomis. Dėl konflikto su Lenkija šalyje buvo karinė padėtis, cenzūra ir susirinkimų ribojimai, o Lietuvos komunistų partija veikė nelegaliai.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com