Pramoninėje visuomenėje darbas tapo reguliarus ir planuojamas, su nustatytu darbo laiku ir pertraukomis. Darbdaviai siekė kontroliuoti darbuotojų laiką, kartais net manipuliuodami laikrodžiais ar konfiskuodami juos. Laikrodžių paplitimas glaudžiai susijęs su pramonės perversmu, kuomet darbuotojai buvo traktuojami kaip mechanizmai, o laikas tapo svarbiu konflikto objektu.

Pramoninė visuomenė yra glaudžiai susijusi su miestų augimu (urbanizacija). Dėl pramonės perversmo valstiečiai kėlėsi į miestus, kurie tapo gamybos centrais. Darbo ritmas mieste buvo griežtesnis nei kaime, o punktualumas tapo svarbia vertybe. Nekontroliuojama urbanizacija sukėlė socialinių problemų, tokių kaip antisanitarinės sąlygos ir ligų plitimas. Dėl pramonės perversmo sparčiai augo gyventojų skaičius, o dėl ekonominių krizių XIX a. antroje pusėje prasidėjo emigracija iš Europos.

Pramonės perversmas turėjo įtakos moters padėčiai visuomenėje. Pramoninėje visuomenėje moterys turėjo daugiau galimybių dirbti ir užsidirbti, tačiau jų darbas buvo menkiau apmokamas. Jos neturėjo daugelio teisių, kuriomis naudojosi vyrai (pvz., balsavimo teisės). XIX a. viduryje susikūrė sufražisčių judėjimai, reikalavę lygių teisių moterims. Moterys pradėjo siekti išsilavinimo ir profesinės karjeros.

Tūkstančius metų žemdirbystė buvo pagrindinis žmonių pragyvenimo šaltinis. Žemdirbių visuomenėje socialinė padėtis priklausė nuo kilmės ir žemės valdos. Skirtumai tarp socialinių grupių buvo dideli, o raštingumas ir galimybės keisti padėtį – ribotos. XVIII a. pabaigoje, prasidėjus pramonės perversmui, Europoje ėmė formuotis pramoninė visuomenė, kurioje pagrindine veikla tapo mechanizuota gamyba. Pramonės centrai (miestai) išaugo, mažėjo luominės priklausomybės reikšmė, nyko uždarumas ir neraštingumas. Žmonės pradėti vertinti pagal išsilavinimą, verslumą ir įgūdžius.

Pramoninėje visuomenėje, šalia aristokratijos, iškilo buržuazija – pramonininkai, bankininkai ir stambiojo verslo savininkai. Vidurinę klasę sudarė smulkesnių įmonių savininkai, valstybės tarnautojai, inžinieriai, laisvųjų profesijų atstovai. Samdomieji darbininkai buvo gausiausias sluoksnis, kurį sudarė ir nekvalifikuoti, ir kvalifikuoti darbininkai („darbininkų aristokratija“). Skirtingai nei žemdirbių visuomenėje, pramoninėje visuomenėje buvo didesnės socialinio mobilumo galimybės – darbininkas galėjo praturtėti ir pakeisti savo socialinį statusą.