Istorijos šaltiniai – tai įvairūs objektai ir dokumentai, suteikiantys informacijos apie praeitį. Jie apima viską, ką sukūrė praeities žmonės ir kas išliko iki šių dienų, nuo mažų kasdienių daiktų iki didelių statinių. Šie šaltiniai leidžia istorikams rekonstruoti ir suprasti praeities įvykius, kultūrą ir visuomenę.

Istorijos šaltiniai yra labai įvairūs. Nerašytiniai šaltiniai, tokie kaip archeologiniai radiniai (įrankiai, papuošalai, keramika), senoviniai daiktai, pastatai, piliakalniai ir meno kūriniai, suteikia tiesioginės informacijos apie materialinę kultūrą, technologijas, meną ir kasdienį žmonių gyvenimą. Rašytiniai šaltiniai, atsiradę kartu su rašto atsiradimu, apima įvairius tekstus – nuo senovinių knygų ir įrašų ant akmens iki sutarčių, laiškų, dienoraščių ir oficialių dokumentų. Šie šaltiniai leidžia geriau suprasti politinius įvykius, socialinius santykius, idėjas ir įsitikinimus.

Istorijos šaltinių išsaugojimas yra labai svarbus, nes jie yra neįkainojamas praeities paveldas. Pagrindinės institucijos, atsakingos už šaltinių saugojimą, yra muziejai, bibliotekos ir archyvai. Muziejai kaupia, saugo, tiria ir eksponuoja dažniausiai daiktinius šaltinius. Bibliotekos saugo knygas, rankraščius ir kitus spausdintus bei skaitmeninius leidinius. Archyvai kaupia ir saugo įvairius dokumentus, dažniausiai rašytinius, kurie turi istorinę, teisinę ar administracinę vertę.

Istorijos šaltinių tyrimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis kritinio mąstymo ir specialių žinių. Nustatyti senovinių radinių amžių, rekonstruoti praeities įvykius ir suprasti žmonių gyvenimą gali būti nelengva. Žodiniai pasakojimai gali būti iškraipyti ar neišsamūs, perrašinėjant tekstus gali atsirasti klaidų, o vaizdiniai šaltiniai (nuotraukos, paveikslai) gali būti suklastoti. Todėl istorikai ir kiti mokslininkai turi atidžiai analizuoti, lyginti ir vertinti skirtingus šaltinius, naudodami įvairius tyrimo metodus.