Dekolonizacija – tai procesas, kurio metu buvusios kolonijos iškovojo nepriklausomybę nuo jas valdžiusių metropolijų. Šis procesas intensyviausiai vyko po Antrojo pasaulinio karo dėl įvairių priežasčių, įskaitant nacionalizmo stiprėjimą kolonijose, komunistinių judėjimų plitimą, metropolijų nusilpimą, Šaltojo karo įtaką, išsilavinusių vietinių gyventojų įtaką ir metropolijų gyventojų požiūrio kaitą. Dekolonizacija vyko skirtingai Azijoje ir Afrikoje, o jos pasekmės buvo reikšmingos: pasikeitė politinis žemėlapis, žlugo imperijos, susiformavo Trečiasis pasaulis ir Neprisijungusių šalių judėjimas.

XX a. 6-7 dešimtmečiais JAV sustiprėjo kova prieš afroamerikiečių ir kitų nebaltųjų gyventojų diskriminaciją. Prasidėjusi nuo Rozos Parks pasipriešinimo ir Montgomerio autobusų boikoto, ši kova apėmė studentų protestus ir nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą, kuriam vadovavo Martinas Liuteris Kingas. Šio judėjimo dėka buvo priimti svarbūs pilietinių teisių įstatymai, uždraudę diskriminaciją viešosiose vietose, mokyklose ir darbo rinkoje. Judėjimas, nors ir pasiekęs reikšmingų pergalių, tebėra aktualus ir šiandien, ką liudija „Black Lives Matter“ judėjimas.

Šaltojo karo metais susiformavo „Trečiojo pasaulio“ sąvoka, apibūdinanti besivystančias, ekonomiškai silpnas Afrikos, Azijos, Okeanijos ir Lotynų Amerikos valstybes, dažniausiai buvusias kolonijas. Šios šalys susidūrė su įvairiomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis problemomis. Kai kurios iš jų, pasiekusios sėkmingą industrializaciją, buvo pavadintos naujosiomis industrinėmis valstybėmis. XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose Trečiojo pasaulio sąvoka kito, įgaudama labiau ekonominę prasmę ir galiausiai nykdama dėl didėjančios ekonominės atskirties.