Kiekviena šalis turi savo gyvenviečių hierarchinę sistemą, kurioje gyvenvietės vieta priklauso nuo gyventojų skaičiaus, teikiamų paslaugų apimties ir rango bei įtakos sferos. Kaimai yra hierarchijos apačioje, o dideli miestai ir miestų santalkos – viršuje. Kuo didesnė gyvenvietė, tuo didesnė jos įtakos sfera ir teikiamų paslaugų įvairovė.

Gyvenvietės skirstomos į kaimus ir miestus pagal teritorijos dydį, gyventojų skaičių, žemės ūkyje dirbančių gyventojų dalį, pastatų pobūdį ir paslaugų įvairovę. Miestai paprastai yra didesni, tankiau apgyvendinti, juose vyrauja pramonė ir paslaugos, o kaimuose – žemės ūkis. Miestuose gyventojai dažniau gyvena daugiabučiuose, o kaimuose – individualiuose namuose. Paslaugų spektras miestuose yra gerokai platesnis nei kaimuose.

Miestai skiriasi dydžiu – nuo mažų, turinčių mažiau nei 1000 gyventojų, iki milijoninių miestų, turinčių daugiau nei 1 milijoną gyventojų. Europoje miestai skirstomi į mažus (iki 50 tūkst. gyv.), vidutinio dydžio (50-100 tūkst. gyv.), didelius (100-500 tūkst. gyv.), labai didelius (0,5-1 mln. gyv.) ir milijoninius (daugiau nei 1 mln. gyv.). Didžiausiuose pasaulio miestuose gyvena daugiau nei 10 mln. žmonių.

Miestai atlieka įvairias funkcijas, tarp jų: gyvenamoji, pramoninė, prekybos, švietimo, administracinė, religinė, turizmo ir kt. Pagal vyraujančią funkciją miestai skirstomi į sostines, dominuojančiuosius miestus, administracinius centrus, pramonės centrus, švietimo ir mokslo centrus, jūrų uostus, kurortus, religinius ir turizmo centrus.