Svarbūs tarptautiniai įvykiai, tokie kaip stalinizmo pasmerkimas Sovietų Sąjungoje, 1956 m. Vengrijos revoliucija ir 1968 m. „Prahos pavasaris“ Čekoslovakijoje, turėjo įtakos ir Lietuvai. 1955–1957 m. Vėlinių minėjimai tapo antisovietinių demonstracijų protrūkiais. Didžiausią atgarsį sukėlė Romo Kalantos susideginimas 1972 m. Kaune, kuris iššaukė masines demonstracijas, brutaliai numalšintas sovietų valdžios.

Po 1975 m. Helsinkio baigiamojo akto pasirašymo, Lietuvos disidentai įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę (1976 m.), kuri fiksavo žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje ir skleidė informaciją apie juos pasaulyje. 1978 m. susikūrė Lietuvos laisvės lyga – organizacija, atvirai deklaravusi Lietuvos nepriklausomybės siekį. Ji leido pogrindžio spaudą, organizavo spaudos konferencijas užsienio žurnalistams.

Lietuviai, pasitraukę į Vakarus 1944 m. („dipukai“), aktyviai rėmė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Jie kūrė kultūrą, leido spaudą, steigė mokyklas, rengė enciklopedijas. Išeivija nuolat priminė apie Lietuvos okupaciją, kvietė Vakarų valstybes remti lietuvių laisvės siekius. Lietuvių chartija (1949 m.) tapo pagrindiniu pasaulio lietuvių išeivių įstatymu. „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, Vatikano radijo laidos informavo lietuvius apie padėtį pasaulyje.

Nors Sovietų Sąjungos konstitucija deklaravo tikėjimo laisvę, Bažnyčia ir tikintieji buvo persekiojami. Buvo draudžiama religinė veikla, naikinamos šventos vietos, o ateizmas tapo privaloma ideologija. Žmonės priešinosi: lankė bažnyčią, šventė religines šventes, slapta krikštijo vaikus, kūrė pogrindinius vienuolynus. 1978 m. įkurtas Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, o nuo 1972 m. leista „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, informavusi pasaulį apie tikinčiųjų persekiojimą.

Sovietų valdžia, pasitelkdama LSSR KGB, vykdė represijas prieš režimui pavojingus asmenis. Masinė prievarta buvo pakeista tikslinga, siekiant įbauginti visuomenę. Naudoti metodai: gąsdinimai, šantažas, sufabrikuoti kaltinimai, įkalinimai, uždarymai į psichiatrijos ligonines, draudimai studijuoti ar dirbti. XX a. 9-ajame dešimtmetyje disidentinis judėjimas Lietuvoje buvo beveik nuslopintas.

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, dauguma gyventojų prisitaikė prie naujos realybės, tačiau tyliai reiškė nepasitenkinimą komunistų valdžia. Viešai reikšti savo pažiūras buvo pavojinga, todėl nepritarimas sistemai dažniausiai buvo reiškiamas neformaliai: pogrindžio organizacijų veikla, atsišaukimų platinimu, uždraustų datų minėjimu, antisovietinės savilaidos leidimu ir platinimu, bei bandymais pabėgti iš Sovietų Sąjungos.