Inkų imperijai, užėmusiai 600 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą, gyvybiškai svarbus buvo kelių tinklas. Šis tinklas apėmė apie 25 tūkstančius kilometrų, o kelių plotis svyravo nuo 1 iki 16 metrų. Per tarpeklius ir prarajas buvo tiesiami kabantieji tiltai, pagaminti iš virvių. Kelių tinklas buvo naudojamas prekių gabenimui ir kariuomenės žygiams. Informacija buvo perduodama naudojant sudėtingą virvelių sistemą, vadinamą kipu. Mazgų rišimo būdas, virvelės ilgis, spalva ir padėtis šifravo informaciją. Žinias perduodavo specialūs žygūnai, kurie keisdavosi postuose. 2000 kilometrų atstumą jie įveikdavo vos per 5 paras.

XVI amžiuje, ispanams užgrobus inkų sostinę, imperatoriaus brolis pasitraukė į Vilkabambą. 1911 metais Hiramas Bingamas Andų kalnuose, 2300 metrų aukštyje, aptiko nežinomą inkų miestą – Maču Pikču. Šis miestas buvo pastatytas naudojant kruopščiai nušlifuotus granito blokus. Šie blokai buvo formuojami bronziniais įrankiais, akmens plaktukais ir galiausiai gludinami smėliu. Blokai prigludę taip tobulai, kad tarp jų neįmanoma įsprausti net peilio ašmenų. Miestas įkurtas ant specialiai įrengtų atraminių sienų ir terasų.

XVIII amžiuje keliautojai, tyrinėdami Vidurio Amerikos džiungles, aptiko paslaptingų miestų griuvėsius. Šie griuvėsiai apėmė piramides, valdovų rūmus, akmeninius takus ir laiptus. Tai buvo kadaise klestėjusios majų civilizacijos pėdsakai. Iki šiol nėra visiškai aišku, kodėl majai paliko savo miestus ir jų civilizacija žlugo. Manoma, kad tam įtakos galėjo turėti įvairūs veiksniai: tarpusavio karai, kitų tautų puldinėjimai, spartus gyventojų skaičiaus augimas ir dėl to atsiradęs dirbamosios žemės trūkumas, arba ilgalaikės sausros. Tikroji majų išnykimo priežastis vis dar lieka paslaptis.

1920 metais, skrendant virš dykumos Peru pietuose, buvo pastebėtos paslaptingos linijos ir figūros, sudarančios daugiau nei 300 piešinių. Dauguma šių piešinių yra matomi tik iš kelių šimtų metrų aukščio, o tiesios linijos gali siekti net iki 10 kilometrų ilgį. Šios linijos buvo sukurtos pašalinant paviršiuje esančius juodus akmenis ir tokiu būdu atidengiant po jais esantį šviesų smėlį. Tai yra Naskos kultūros, gyvavusios prieš daugiau nei 1500 metų, palikimas. Tiksli šių linijų paskirtis nėra aiški, tačiau manoma, kad jos galėjo būti naudojamos astronominiams stebėjimams arba religiniams tikslams.

Konkistadorai, atvykę į Tenočtitlaną, išvydo didingą miestą. Trys grįsti keliai vedė į miestą, o vandentiekis ir mediniai tiltai jungė jį su ežeru. Ežere plaukiojo valtys, prikrautos įvairių prekių. Aukštai virš namų stiebėsi aukojimo šventyklos. Erdvi turgaus aikštė buvo pilna žmonių. Kompiuterinė rekonstrukcija atskleidžia, kad Tenočtitlanas, actekų sostinė, buvo pastatytas ant specialiai ežere supilto pylimo. Klestėjimo laikotarpiu mieste gyveno apie 200 tūkstančių gyventojų. Miesto centre stovėjo įspūdinga Didžioji šventykla. 1521 metais ispanų konkistadorai užėmė ir sugriovė Tenočtitlaną, o jo vietoje buvo įkurtas dabartinis Meksiko miestas.