Rytų Romos imperija išsaugojo antikos kultūrą, kuri Vakarų Europoje buvo sumenkusi. Bizantija perėmė graikų ir romėnų kultūros pasiekimus. Mokyklose buvo mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti ir nagrinėti antikos filosofų bei rašytojų kūrinius. Konstantinopolio mokslo įstaigose studijavo mokiniai iš įvairių šalių. Imperatoriaus Justiniano iniciatyva buvo surinkti ir pataisyti senovės romėnų įstatymai, kurie turėjo didelį poveikį Vakarų Europos teisės raidai. Bizantijos menininkai išsaugojo antikos meno tradicijas, kūrė ikonas ir mozaikas.

V amžiuje, žlugus Vakarų Romos imperijai, Rytų Romos imperija, dar žinoma kaip Bizantija, išliko stipri. Jos sostinė buvo Konstantinopolis, įkurtas senovinio Bizantijo miesto vietoje. Bizantijos imperatoriai turėjo neribotą valdžią ir siekė atkurti buvusią Romos imperijos didybę, nuolat kariaudami ir plečiant teritorijas. Imperatorius buvo renkamas aukščiausių pareigūnų susirinkime, gavus kariuomenės ir liaudies pritarimą, ir juo galėjo tapti bet kurios tautos ar visuomenės sluoksnio atstovas. Valstybės valdymui imperatorius rėmėsi ištikimais valdininkais, o kariuomenę sudarė laisvieji valstiečiai ir samdiniai. Bizantija pasiekė savo klestėjimo viršūnę valdant imperatoriui Justinianui VI amžiuje.

Bizantijos imperija ilgainiui silpo dėl nuolatinių karų ir vidaus nesutarimų. Talentingus valdovus keitė silpni, vyko rūmų perversmai. 1453 m. Bizantiją užkariavo turkai osmanai. Nepaisant imperijos žlugimo, jos kultūra ir stačiatikybė išliko svarbios iki šių dienų.

VI amžiuje Konstantinopolis, vadinamas Antrąja Roma, buvo klestintis miestas su 500 tūkst. gyventojų. Jame buvo gausu rūmų, bažnyčių, vienuolynų, viešųjų pirčių ir hipodromas. Miestas buvo aprūpinamas vandeniu akvedukais ir turėjo požemines vandens cisternas. Konstantinopolis buvo saugomas kelių eilių mūro siena su labirintu. Jis buvo svarbus prekybos centras, kuriame kryžiavosi Azijos ir Europos keliai. Bizantijos pirkliai prekiavo su tolimomis Rytų šalimis, o iš Kinijos buvo atgabenti šilkaverpiai, pradėję pelningą šilko gamybą.

Tarp vakarinės ir rytinės Romos imperijos dalių visada buvo skirtumų – kalbos (lotynų ir graikų), papročiai ir tradicijos. Šie skirtumai išryškėjo tarp Bizantijos ir Vakarų Europos. Du svarbiausi religiniai centrai buvo Roma (Vakaruose) ir Konstantinopolis (Rytuose). 1054 m. Krikščionių bažnyčia skilo į Katalikų (Vakaruose) ir Stačiatikių (Rytuose) bažnyčias dėl nesutarimų tarp Romos popiežiaus ir Konstantinopolio patriarcho.