SQL log

  Rusiją: iš pradžių gyveno Odesoje, lankėsi Kryme. Su šia kelione, keliautojo, piligrimo nuotaikomis susijęs Mickevičiaus ciklas „Krymo sonetai“ A. (Mickevičiaus), paskelbtas rinkinyje „Sonetai“.
  1829 m. paliko Rusiją, Vokietijoje susitiko su J. V. Gėte, Romoje tyrinėjo antikinės ir krikščioniškosios kultūros pėdsakus. 1830 m. Lenkijoje prasidėjus sukilimui (Lietuvoje – 1831 m.), ketino prisijungti prie kovotojų, prisiėmė tautinio poeto vaidmenį – kūryba palaikyti lenkų tautos dvasią, savo raštais tarnauti tautai. Drezdene sukūrė „Vėlinių“ III dalį: joje siekiama įprasminti žmogaus ir tautos istorijoje patiriamą kančią, poemą „Ponas Tadas“. 1853 m. prasidėjus Krymo karui (Rusijos ir Turkijos konfliktui), išvyko į Konstantinopolį (dabar Stambulas) organizuoti Lenkų legiono kovos prieš Rusijos imperiją, netrukus ten mirė. Jo palaikai perkelti į Krokuvą, Vavelio katedros kriptą.
  
  A. Mickevičiaus kūryba sutelkė ir formavo XIX a. skirtingomis kalbomis kalbančių Lietuvos žmonių lietuviškąjį patriotizmą, susiejo jį su Lietuvos istorine atmintimi. Jo kūryba veikė A. Baranauską, S. Daukantą, Maironį, Šatrijos Raganą.
  
  ### A. Mickevičiaus eilėraščių vaizduojamas pasaulis
  
  Programinis pirmo „Poezijos“ tomo eilėraštis „Romantika“ pradedamas moto – V. Šekspyro žodžiais „Aš, regis, matau... O kame? / Sielos savo akyse“, išreiškiančiais baladės idėją. Eilėraštis sukomponuotas kaip draminis vaizdelis, kuriame iškyla pasaulio pažinimo problema. Pagrindinis baladės siužetas: liaudiškas pasakojimas apie mergaitę, „sielos akimis“ gatvėje reginčią tai, ko nemato kiti, – mirusį mylimąjį, tebelankantį ją naktimis. Mergaitei nebaisu peržengti nebūties ribą („Vesk ten mane nusibodo / Šitas pasaulis.“), jos vidinis dramatizmas, fatališka netektis, nerimas – Romantizmo lyrinio herojaus būsenos ir jausmai. Baladės idėjai ir Romantizmo epochai suvokti svarbus baladės lyrinio subjekto ir barzdoto senio dialogas, atskleidžiantis skirtingų pasaulėvaizdžių (bendras pasaulio vaizdas, požiūris į pasaulį ir jo reiškinius) sandūrą. Senis pasaulį aiškina racionaliai, atmeta tai, kas nematoma, pasaulio pažinimą grindžia mokslu ir protu („Dvasios – gryniausia pasaka, žmonės!“). Lyrinis herojus vadovaujasi jausmais: „Jausmas pasako žymiai daugiau čia / Nei akiniai arba akys.“, jo požiūris – romantinis, paremtas vaizduote, jausmu ir tikėjimu, atviras anapusybės nuojautoms, religiniam patyrimui. Eilėraštyje „Romantika“ A. Mickevičius suformulavo svarbiausią savo poetinį, kartu ir dorovinį Romantizmo principą: „Žvelk širdimi tik į širdį“.
  
  Odė – lyrikos žanras, iškilmingas aukštojo stiliaus kūrinys, šlovinantis žymų asmenį, įvykį ar idėją. Kaip būdinga ankstyvojo Romantizmo literatūrai, „Odės jaunystei“ tema – emocingai išsakomas kūrybinis polėkis idealo link, bekompromisė jauno žmogaus gyvenimo programa („Visų bendroji laimė – mūs tikslai. / Vienybėj įkvėptoj jėga stiprėja <...> / Laimingas kritęs kovoje tasai, / Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant / Į rūmus ateities, į garbę šviesią.“). Odės pradžioje nurodoma vertybinė opozicija („Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!“) – neigiama tai, kas neturi dvasios ir širdies, o aukštinama jausmingumas, dvasingumas. Retoriniai sušukimai, būdingi odės žanrui, sustiprina šią opoziciją, plėtojamą visame kūrinyje. Pats idealas – „dvasios pasaulis“ – lieka mįslingas, kaip ir kelias jo link. Odės intertekstualumas – Biblijos (pasaulio kūrimas) ir Antikos (kentaurai, laurų vainikas) motyvai ir vaizdiniai paryškina planetos naują kelią („Pasistūmėk pirmyn, planeta! / Naujus parinkom tau kelius.“). Todėl naujoji epocha – kūrybingo, laisvo žmogaus epocha. Odės idėja – išaukštinama revoliucinė jaunystės energija – kūrybinė galia ir skelbiama ateinanti nauja laisvės epocha, apimanti visą žmoniją ir pasaulį.
  ""' (Size = 4000)], CommandType='Text', CommandTimeout='30']
  SET IMPLICIT_TRANSACTIONS OFF;
  SET NOCOUNT ON;
  UPDATE [ScannerPages] SET [Active] = @p0, [Deleted] = @p1, [Position] = @p2, [ScannerId] = @p3, [StorageMediaName] = @p4, [StorageMediaUrl] = @p5, [Text] = @p6
  OUTPUT 1
  WHERE [Id] = @p7;