Cukrinis diabetas diagnozuojamas nustatant gliukozės koncentraciją kraujyje. Sveiko žmogaus gliukozės koncentracija kraujyje nevalgius turėtų būti 3,3–5,5 mmol/l. Diabetas diagnozuojamas, jei nevalgius gliukozės koncentracija kraujyje yra didesnė nei 7 mmol/l bent du kartus. Taip pat gali būti atliekamas šlapimo tyrimas, tačiau tai nėra pagrindinis diagnostikos metodas, nes gliukozė šlapime gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

Dėl sutrikusios gliukozės apykaitos pažeidžiamos kraujagyslės, ypač kapiliarai ir smulkios arterijos. Kraujagyslių sienelėse kaupiasi riebalų nuosėdos, kraujagyslės siaurėja, todėl organai blogiau aprūpinami deguonimi. Dažniausios komplikacijos: širdies ir kraujagyslių ligos (miokardo infarktas), insultas, galūnių gangrena, inkstų nepakankamumas, regos sutrikimai (aklumas) ir nervų sistemos pažeidimai (neuropatija).

Yra du pagrindiniai cukrinio diabeto tipai: I ir II. I tipo cukrinis diabetas dažniausiai pasireiškia vaikystėje ar jaunystėje ir yra autoimuninė liga, kai organizmas naikina kasos Langerhanso salelių B ląsteles, gaminančias insuliną. II tipo cukrinis diabetas dažniausiai pasireiškia vyresniems nei 40 metų žmonėms, turintiems antsvorio. Šio tipo diabeto atveju sutrinka insulino sekrecija arba sumažėja audinių jautrumas insulinui. I tipo diabeto simptomai dažniausiai pasireiškia staiga, o II tipo diabeto pradžia gali būti besimptomė. I tipo diabetas gydomas insulino preparatais, II tipo diabetas – dieta, fiziniu aktyvumu ir, jei reikia, vaistais ar insulinu.

Cukrinis diabetas (cukraligė) – tai angliavandenių apykaitos sutrikimų sukelta liga. Pagrindinis požymis – padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje (hiperglikemija) dėl insulino trūkumo arba organizmo ląstelių nejautrumo insulino poveikiui. Dėl to sutrinka ląstelių aprūpinimas energija, nes gliukozė į ląsteles patenka lėtai arba visai nepatenka.

Hipoglikemija – tai būklė, kai gliukozės kiekis kraujyje sumažėja. Cukriniu diabetu sergantiems žmonėms hipoglikemija gali atsirasti dėl intensyvaus fizinio krūvio, vėmimo, perdozavus insulino arba pavartojus įprastą insulino dozę, bet laiku nepavalgius. Hipoglikemija gali sukelti silpnumą, šaltkrėtį, irzlumą ir net sąmonės netekimą (hipoglikeminę komą).

Insulinas yra hormonas, kurį gamina kasa. Jis būtinas gliukozei patekti į ląsteles. Sveiko žmogaus organizme kasa gamina pakankamą insulino kiekį, kuris jungiasi prie ląstelių receptorių ir leidžia gliukozei patekti į ląsteles. Sergant I tipo cukriniu diabetu, kasa insulino negamina, todėl gliukozė negali patekti į ląsteles. Sergant II tipo cukriniu diabetu, kasa gamina insuliną, tačiau ląstelės į jį nereaguoja (dėl receptorių defekto arba sumažėjusio jautrumo), todėl gliukozė taip pat sunkiai patenka į ląsteles.