Lietuvos Vyriausybė 2004 m. patvirtino Nacionalinę demografinės (gyventojų) politikos strategiją. Ši strategija remiasi keturiais pagrindiniais ramsčiais: šeimos gerove, pagyvenusių žmonių gerove, visuomenės sveikata ir migracija. Svarbi demografinės politikos dalis – parama jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms, įskaitant motinystės (tėvystės) atostogas ir išmokas. Taip pat teikiama parama našlaičiams, neįgaliesiems, pensininkams ir bedarbiams.

Nuo 1986 m. iki 2000 m. gimstamumas Lietuvoje mažėjo. Tam įtakos turėjo prastėjanti ekonominė padėtis, būsto trūkumas, nedarbas ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybė. Nuo 2003 m. gimstamumas stabilizavosi, o nuo 2006 m. šiek tiek padidėjo. Tai lėmė pagerėjusi ekonominė situacija, vykdoma demografinė politika ir palankesnis visuomenės požiūris į jaunas šeimas. Pastebima tendencija, kad gimdo vis vyresnės moterys – 2009 m. vidutinis gimdyvių amžius buvo 28,6 m. Tačiau nuo 2011 m. gimstamumas vėl pradėjo mažėti.

Pagrindiniai Lietuvos demografiniai rodikliai – gimstamumas, mirtingumas, natūralusis prieaugis ir migracija – kelia susirūpinimą. Šalyje mažėja gyventojų skaičius (vyksta depopuliacija), sparčiai senėja visuomenė, prarandama demografinė pusiausvyra. Šios tendencijos sukelia problemų socialinėje ir ekonominėje srityse: trūksta darbingo amžiaus žmonių, mažiau surenkama mokesčių, todėl tenka ilginti pensinį amžių. Prognozuojama, kad gyventojų senėjimo tempai Lietuvoje bus spartesni nei kitose Europos šalyse.

Nuo 1990 m., atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos gyventojų skaičius ženkliai sumažėjo. Šis mažėjimas, prasidėjęs 1992 m., pirmiausia buvo susijęs su sovietų kariuomenės išvedimu, o vėliau – su emigracija į Vakarų šalis dėl ekonominio nestabilumo. 2011 m. duomenimis, Lietuvoje gyveno 3,054 mln. žmonių – tai 17% mažiau nei 1990 m. Lietuva išsiskiria vienu iš sparčiausių gyventojų skaičiaus mažėjimo tempų visoje Europos Sąjungoje.

2009 m. Lietuvoje mirė 42 tūkst. žmonių. Didžiausias mirtingumo rodiklis pokario metais buvo užfiksuotas 2007 m. – 13,5‰. Mirtingumas tarp vyrų yra beveik dvigubai didesnis nei tarp moterų, o kaimo vietovėse – didesnis nei miestuose. Pagrindinės mirties priežastys šalyje yra kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės mirties priežastys, tokios kaip savižudybės ir nelaimingi atsitikimai.