Priklausomai nuo sandaros sudėtingumo, bestuburiai gyvūnai turi skirtingus šalinimo mechanizmus. Paprastos sandaros gyvūnai, pavyzdžiui, hidros, neturi specializuotų šalinimo organų. Jos atliekas šalina tiesiogiai į aplinkinį vandenį per kūno sienelę. Tačiau sudėtingesnės sandaros bestuburiai turi specialius šalinimo organus ar net sistemas. Pavyzdžiui, sliekai turi nefridijas – tai vingiuoti, kapiliarais apraizgyti šalinamieji vamzdeliai. Vabzdžių ir voragyvių šalinimo sistema yra sudaryta iš Malpigijaus vamzdelių. Tai ploni vamzdeliai, kuriais iš kraujo (hemolimfos) filtruojamos įvairios medžiagos, įskaitant atliekas.

Gėlavandeniai pirmuonys, tokie kaip amebos ir klumpelės, susiduria su nuolatine osmoso problema. Jie gyvena hipotoninėje aplinkoje, o tai reiškia, kad vandens koncentracija aplinkoje yra didesnė nei ląstelės viduje. Dėl šio koncentracijų skirtumo vanduo nuolat skverbiasi į ląstelę. Kad nesprogtų, ameba naudoja pulsuojančiąją vakuolę – organelę, kuri kaupia vandens perteklių ir periodiškai susitraukdama išstumia jį į išorę. Klumpelė turi dvi nuolatines pulsuojančiąsias vakuoles, kurios atlieka tą pačią funkciją.

Visuose organizmuose, nepriklausomai nuo jų dydžio ar sudėtingumo, vyksta medžiagų apykaita. Šio proceso metu susidaro ne tik organizmui reikalingos medžiagos, bet ir atliekos. Be to, į organizmą gali patekti įvairios nepageidaujamos medžiagos, kurios gali sutrikdyti normalią ląstelių veiklą. Pavyzdžiui, paprastas vienaląstis organizmas, ameba, anglies dioksidą, kuris yra kvėpavimo atlieka, šalina difuzijos būdu – tiesiogiai per ląstelės membraną.

Gėlavandenės ir jūrinės žuvys susiduria su skirtingomis osmoreguliacijos problemomis. Gėlavandenės žuvys gyvena hipotoninėje aplinkoje, todėl vanduo nuolat skverbiasi į jų organizmą per žiaunas. Kad išlaikytų tinkamą druskų koncentraciją, jos šalina vandens perteklių su dideliu kiekiu smarkiai praskiesto šlapimo. Jūrinės žuvys, priešingai, gyvena hipertoninėje aplinkoje, kurioje vandens koncentracija yra mažesnė nei jų kūno skysčiuose. Dėl osmoso jos nuolat praranda vandenį. Norėdamos kompensuoti šį nuostolį, jūrinės žuvys geria sūrų vandenį, o druskų perteklių šalina daugiausia pro žiaunas, išskirdamos specialias druskas. Be to, jūrinių žuvų inkstuose atgal į kraują įsiurbiama daug vandens, todėl susidaro mažai šlapimo, ir jis būna labai koncentruotas.

Sausumos gyvūnai, skirtingai nei vandens gyvūnai, nuolat susiduria su vandens trūkumo problema. Todėl jie turi įvairių prisitaikymų, padedančių taupyti vandenį. Vienas iš svarbiausių – vandeniui nelaidi kūno danga. Pavyzdžiui, roplių raginiai žvynai, paukščių plunksnos ir žinduolių raginis odos sluoksnis neleidžia vandeniui garuoti nuo kūno paviršiaus. Vabzdžių chitininė danga taip pat atlieka šią funkciją. Tačiau kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, sraigės ir varliagyviai, neturi tokios apsaugos, todėl jie yra aktyvūs tik drėgnu oru arba gyvena drėgnose vietose, pavyzdžiui, sliekai ir vabzdžių lervos – drėgname dirvožemyje. Sausumos stuburiniai taip pat taupo vandenį, efektyviai jį įsiurbdami atgal į organizmą virškinimo trakte ir inkstuose. Dėl to jie šalina sausas išmatas ir labai koncentruotą šlapimą. Kai kurie dykumų gyvūnai, pavyzdžiui, kupranugariai, geba išskirti itin koncentruotą šlapimą, taip prarasdami minimalų kiekį vandens.