Po Antrojo pasaulinio karo, Maršalo plano ir augančios SSRS grėsmės kontekste, atsirado poreikis suvienyti Europą. Šumano planas, skirtas Vakarų Europos anglių ir plieno pramonei integruoti, tapo Europos integracijos pagrindu. 1957 m. šešios valstybės (Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas) Romoje įkūrė Europos Ekonominę Bendriją (EEB), kurios pagrindinis tikslas buvo sukurti bendrąją rinką, grindžiamą laisvu darbuotojų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimu, muitų sąjunga ir bendra politika. EEB veikė sėkmingai, plėtėsi ir apėmė vis daugiau sričių, tuo tarpu Rytų Europa liko atskirta „geležine uždanga“.

Žlugus komunizmui Rytų Europoje, 1992 m. Mastrichte buvo pasirašyta Europos Sąjungos (ES) steigimo sutartis (įsigaliojo 1993 m.), kuri sustiprino Europos valstybių bendradarbiavimą. ES remiasi trimis ramsčiais: Europos Bendrijomis, bendra užsienio politika ir bendradarbiavimu teisingumo bei vidaus reikalų srityse. Pagrindinis ES tikslas – taika ir piliečių gerovė. Daug pokomunistinių šalių įstojo į ES, įgyvendinusios reformas. Šengeno sutartis (1985 m.) panaikino pasienio kontrolę tarp daugelio ES šalių, o euro įvedimas (1999 m.) supaprastino finansines operacijas. ES plėtra panaikino pokarinį Europos susiskaldymą.

Europos integracija susiduria su iššūkiais: nesutarimais tarp valstybių ir institucijų, ekonominiais skirtumais, skirtinga istorine patirtimi ir kultūra, valstybių tarpusavio priklausomybe, biurokratija. Euroskeptikai kritikuoja integraciją dėl nacionalinių kultūrų nykimo, o pabėgėlių krizė (2015 m.) sukėlė papildomų diskusijų. Nepaisant to, ES yra viena didžiausių pasaulio politinių ir ekonominių galių. Lisabonos sutartis (2007 m.) siekė reformuoti ES, o strategija „Europa 2020“ orientuota į užimtumą, mokslinius tyrimus, klimato kaitą, švietimą ir kovą su skurdu. Esminiai narystės ES privalumai – bendroji rinka ir finansinė parama. Dėl Rusijos agresijos Ukrainoje ir terorizmo grėsmės stiprėja bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityse. Tikėtina tolesnė ES plėtra.

Europos Sąjunga (anksčiau – Europos Ekonominė Bendrija) plėtėsi etapais. 1957 m. ją įkūrė šešios šalys: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Vėliau prisijungė: 1973 m. – Danija, Airija, Jungtinė Karalystė (išstojo 2020 m.); 1981 m. – Graikija; 1986 m. – Ispanija, Portugalija; 1995 m. – Austrija, Suomija, Švedija; 2004 m. – Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija; 2007 m. – Bulgarija, Rumunija; 2013 m. – Kroatija.

Europos Sąjunga turi tris pagrindinius simbolius: vėliavą, himną ir šūkį. Vėliava – dvylika žvaigždžių apskritime – simbolizuoja Europos tautų vienybę, solidarumą ir darną. Himnas – Liudviko van Bethoveno „Devintosios simfonijos“ dalies „Odė džiaugsmui“ melodija. Šūkis – „Vienybė įvairovėje“ – pabrėžia Europos tautų susivienijimą siekiant taikos ir gerovės, bei kultūrinę, tradicinę ir kalbinę įvairovę.

Europos Sąjunga valdoma per įvairias institucijas, veikiančias pagal demokratijos principus: Europos Vadovų Taryba (priima strateginius sprendimus), Europos Sąjungos Taryba (atstovauja valstybėms narėms), Europos Parlamentas (atstovauja piliečiams, priima įstatymus), Europos Komisija (vykdomoji valdžia, įgyvendina sprendimus) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (aiškina ES teisę). Be šių, veikia ir kitos institucijos.

Europos vienijimosi idėja turi ilgas istorines šaknis, nuo prievartinių bandymų suvienyti (Romos, Karolio Didžiojo, Napoleono imperijos) iki taikių intelektualų siūlymų. Europos samprata kito nuo geografinio-civilizacinio (senovės graikai, romėnai) ir religinio (viduramžių krikščionybė) iki kultūrinio ir politinio, paremto Apšvietos idėjomis (demokratija, tolerancija, žmogaus teisės). XIX a. nacionalizmas ir karai stabdė vienijimąsi, o XX a. pasauliniai karai paskatino ieškoti taikos ir bendradarbiavimo būdų. Aristido Briando siūlymas 1929 m. sukurti Europos federaciją nebuvo įgyvendintas dėl ekonominės krizės ir Antrojo pasaulinio karo.