Senovės Atėnai garsėjo savo demokratine valdymo santvarka, kurios principus išsakė ir gynė žymus politikas Periklis. Atėnų demokratija rėmėsi idėja, kad valdžia priklauso ne mažumai, o visai piliečių bendruomenei (nors piliečiais buvo laikomi tik laisvi vyrai). Visi piliečiai turėjo lygias teises dalyvauti politiniame gyvenime, o įtaka priklausė nuo asmeninių gebėjimų ir nuopelnų, o ne nuo kilmės ar turto. Vienas iš demokratijos apsaugos mechanizmų buvo ostrakizmas – balsavimas šukėmis (ostrakonais), leidžiantis ištremti pilietį, keliantį grėsmę valstybės santvarkai.

Bizantijos imperija, dar vadinama Rytų Romos imperija, susiformavo po Romos imperijos padalijimo. Jos sostinė buvo Konstantinopolis (dabartinis Stambulas), pavadintas imperatoriaus Konstantino garbei. Bizantija išlaikė daug antikinės kultūros elementų ir plėtojo savitą krikščionybės formą – ortodoksiją (stačiatikybę), kuri galiausiai atsiskyrė nuo Vakarų krikščionybės (katalikybės), vadovaujamos Romos popiežiaus. Konstantinopolio patriarchas nepripažino Romos popiežiaus viršenybės. Imperija buvo valdoma imperatoriaus, pasižymėjo turtingumu, aktyvia prekyba, stipria kariuomene ir nuolat kovojo su kaimynais, pavyzdžiui, turkais.

IV–VII amžiais Europa patyrė masinius genčių judėjimus, vadinamus Didžiuoju tautų kraustymusi. Šį procesą skatino įvairios priežastys: klimato pokyčiai (atšalimas), gyventojų pertekliaus ir žemės trūkumo problemos bei iš rytų įsiveržusių klajoklių hunų spaudimas. Kraustymosi banga stipriai paveikė Romos imperiją – jos vakarinė dalis galiausiai žlugo. Buvusiose imperijos teritorijose įsikūrė naujos germanų, slavų ir kitų genčių sukurtos karalystės. Šie įvykiai žymi antikos pabaigą ir viduramžių pradžią Europoje.

Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos paliko įspūdingų architektūros paminklų. Atėnų Akropolis Graikijoje buvo religinis centras, šventyklų kompleksas, skirtas miesto globėjai deivei Atėnei ir kitiems dievams garbinti. Tuo tarpu Romos Koliziejus Italijoje buvo milžiniškas amfiteatras, skirtas pramoginiams renginiams – gladiatorių kovoms, žvėrių medžioklėms ir kitiems masiniams reginiams. Šie statiniai atspindi skirtingus civilizacijų prioritetus: graikų dėmesį religijai ir harmonijai, romėnų – viešosioms pramogoms ir inžineriniams gebėjimams.

Krikščionybė, monoteistinė religija, pabrėžianti meilę ir atleidimą bei turinti Šventąjį Raštą (Bibliją), išsiskyrė iš politeistinės romėnų religijos, grįstos ritualais ir mitais. Iš pradžių Romos valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Diokletianas, persekiojo krikščionis. Tačiau IV a. pradžioje imperatoriai Konstantinas ir Licinijus Milano ediktu suteikė tikėjimo laisvę visiems imperijos gyventojams, įskaitant krikščionis. Vėliau Konstantinas pats priėmė krikščionybę, o ši religija palaipsniui tapo dominuojančia imperijoje.

XI–XIII amžiais Vakarų Europos krikščionys surengė keletą karinių ekspedicijų į Artimuosius Rytus, vadinamų Kryžiaus žygiais. Pagrindinis deklaruojamas tikslas buvo išvaduoti Šventąją Žemę, ypač Jeruzalę, iš musulmonų valdžios. Žygius skatino religinis entuziazmas, popiežiaus autoritetas, taip pat ekonominiai interesai (prekybos kelių kontrolė) ir politinės ambicijos. Nors kryžiuočiams pavyko laikinai įsitvirtinti kai kuriose teritorijose ir įkurti savo valstybių, ilgainiui jie buvo išstumti. Žygiai sustiprino popiežiaus įtaką, paskatino riterių ordinų kūrimąsi, išplėtė prekybinius ir kultūrinius ryšius tarp Europos ir Rytų.

Pasaulyje egzistuoja keletas didžiųjų monoteistinių religijų – tikėjimų į vieną Dievą. Seniausia iš jų yra judaizmas, kurio pradininku tradiciškai laikomas Abraomas. Iš judaizmo išaugo krikščionybė. Vėliau, VII amžiuje, Arabijos pusiasalyje susiformavo islamas. Nors šios religijos turi savitų bruožų, jas vienija tikėjimas į vienintelį, visagalį Kūrėją.

Romos respublika turėjo sudėtingą valdymo sistemą, kurioje buvo bandoma užkirsti kelią vieno asmens ar institucijos piktnaudžiavimui valdžia. Aukščiausią vykdomąją valdžią turėjo du kasmet renkami konsulai, tačiau jų galią ribojo kitos institucijos. Senatas, sudarytas iš patyrusių ir kilmingų piliečių, tvirtino konsulų planus ir skirstė finansus. Tautos susirinkimas rinko pareigūnus, priiminėjo įstatymus ir tvirtino svarbius sprendimus, pavyzdžiui, taikos sutartis. Konsulai turėjo atsiskaityti tautai už savo veiklą baigę kadenciją. Šioje sistemoje svarbūs terminai: Tauta (visi piliečiai), Piliečiai (turintys politines teises), Senatas (patariamasis organas), Tautos susirinkimas (įstatymų leidžiamoji institucija), Konsulas (aukščiausias pareigūnas).

Romos valstybė perėjo reikšmingą transformaciją. Iki Oktaviano Augusto valdymo Roma buvo respublika, kurioje valdžia buvo padalinta tarp Senato, Tautos susirinkimų ir renkamų magistratų. Garsus Oktaviano pirmtakas Gajus Julijus Cezaris taip pat siekė vienvaldystės, bet buvo nužudytas. Oktavianui įtvirtinus principatą, prasidėjo imperijos laikotarpis. Valdžia susitelkė vieno asmens – princepso (imperatoriaus) – rankose, jo galia buvo beveik neribota, o valdžia tapo faktiškai paveldima.

Senovės Graikija padėjo pamatus Vakarų civilizacijai. Homero epinės poemos „Iliada“ ir „Odisėja“, pasakojančios apie Trojos karą ir Odisėjo klajones, yra literatūros šedevrai, kurių istoriškumą iš dalies patvirtina archeologiniai radiniai, pavyzdžiui, Mikėnų kultūros liekanos. Be literatūros, graikai pasiekė aukštumų filosofijoje (Sokratas, Platonas, Aristotelis), teatre (tragedija ir komedija), architektūroje (Atėnų Akropolis su Partenonu), skulptūroje (tobulos žmogaus kūno vaizdavimas) ir politikoje (Atėnų demokratija).

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina šalies valdymo pagrindus. Pirmasis straipsnis skelbia, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, o antrasis – kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Tai reiškia, kad aukščiausia valdžia Lietuvoje priklauso visiems jos piliečiams (tautai), kurie ją įgyvendina per demokratiškai išrinktus atstovus (Seimą, Prezidentą) ir tiesiogiai (referendumais). Šiuolaikinė Lietuvos demokratija yra atstovaujamoji, skirtingai nuo kai kurių antikos valstybių (pvz., Atėnų), kur veikė tiesioginės demokratijos elementai, leidę piliečiams tiesiogiai dalyvauti sprendimų priėmime.

Istorijoje ir politikos teorijoje išskiriamos kelios pagrindinės valdymo formos, besiskiriančios tuo, kieno rankose sutelkta valdžia. Demokratija yra santvarka, kurioje valdžia priklauso visiems piliečiams (arba jų daugumai), kurie ją įgyvendina tiesiogiai arba per išrinktus atstovus. Aristokratija reiškia, kad valdo nedidelė privilegijuota grupė, dažniausiai kilmingieji arba turtingiausieji. Monarchija yra valdymo forma, kai aukščiausia valdžia priklauso vienam asmeniui – monarchui (karaliui, imperatoriui, kunigaikščiui), dažniausiai valdančiam iki gyvos galvos ir perduodančiam valdžią paveldėjimo būdu.