XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tautinio atgimimo metu siekta suvienyti visas lietuvių žemes, įskaitant ir Vokietijos imperijos valdomą Mažąją Lietuvą (lietuvininkų kraštą). Nors Didžiosios Lietuvos gyventojai daugiausia buvo katalikai, o lietuvininkai – liuteronai, o taip pat skyrėsi socialinė, ekonominė padėtis bei išsilavinimo lygis (lietuvininkai buvo raštingesni), šviesuoliai, kaip Martynas Jankus ir Vydūnas, puoselėjo glaudesnio suartėjimo idėjas. Buvo skelbiami įvairus dokumentai, tokie kaip „Gintarinė Deklaracija“ (1914 m.) ir Mažosios Lietuvos Tautos Tarybos (Tilžės) Aktas (1918 m. lapkričio 30 d.), išreiškiantys norą suvienyti lietuvių žemes.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Versalio taikos sutartis atskyrė Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos. 1920 m. krašto kontrolę laikinai perėmė Prancūzija, bet ekonominė padėtis blogėjo, augo gyventojų nepasitenkinimas. Nepriklausoma Lietuva siekė prijungti Klaipėdos kraštą, kad įgytų jūrų uostą, nors Antantė ir Lenkija tam priešinosi. 1923 m. Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Ernesto Galvanausko, inscenizavo Klaipėdos sukilimą. Ypatingosios paskirties rinktinė užėmė Klaipėdą, o 1924 m. didžiosios Vakarų valstybės oficialiai pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Paryžiaus Konvencija (1924 m.) patvirtino Klaipėdos krašto perdavimą Lietuvai su autonomijos teisėmis.