Kalnai ir lygumos klasifikuojami pagal jų aukštį, matuojamą virš jūros lygio. Kalnai yra skirstomi į tris pagrindines kategorijas: aukštikalnius, kurių aukštis viršija 2000 metrų, vidutinio aukščio kalnus, esančius tarp 1000 ir 2000 metrų, ir žemakalnius, kurių aukštis svyruoja nuo 500 iki 1000 metrų. Lygumos taip pat klasifikuojamos į tris tipus: plokščiakalnius, kurių aukštis didesnis nei 500 metrų, aukštumas, esančias 200–500 metrų aukštyje, ir žemumas, neviršijančias 200 metrų. Vietovės, kuriose yra ir aukštumų, ir žemumų, paprastai vadinamos lygumomis.

Pasaulinio vandenyno dugnas, panašiai kaip ir žemynų paviršius, pasižymi nelygumais. Jame galima išskirti keletą pagrindinių formų: žemyno šelfą, kuris yra sekli vandenyno dalis, siekianti iki 200 metrų gylį; žemyno šlaitą, kuris yra staigiai besileidžianti dalis; vandenyno guolį, esantį 4–6 kilometrų gylyje; vandenyno vidurio kalnagūbrius, kurie yra povandeninių kalnų sistemos; ir povandeninius lovius, kurie yra giliausios vandenyno vietos, dažnai vadinamos įdubomis.

Reljefas – tai Žemės paviršiaus ar tam tikros jo dalies išorinis vaizdas, kurį sudaro įvairūs paviršiaus nelygumai. Pagrindinės reljefo formos sausumoje yra kalnai ir lygumos. Šios formos žemėlapiuose atvaizduojamos skirtingomis spalvomis, priklausomai nuo jų aukščio: kalnai žymimi ruda spalva, plokščiakalniai – geltona, o lygumos – žalia spalva.