XIX amžiuje Europoje išsiskyrė dvi pagrindinės ekonominės zonos. Šiaurės ir Vakarų Europa, vadovaujama Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, sparčiai industrializavosi ir dalyvavo globalioje prekyboje. Pietų ir Rytų Europa atsiliko industrializacijos procese, tapdama žaliavų ir pigios darbo jėgos šaltiniu. Vokietija, nors ir sparčiai industrializavosi, dėl politinių aplinkybių neturėjo didelio kolonijinio vaidmens.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Europoje plito įvairios idėjos, turėjusios didelę įtaką visuomenės nuostatoms ir tarptautiniams santykiams. Socialdarvinizmas, nacionalizmas, šovinizmas ir militarizmas buvo aktyviai propaguojami, skatinant priešiškumą kitoms tautoms ir rengiantis karui.

Imperializmas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo vienas pagrindinių veiksnių, formavusių tarptautinius santykius. Didžiosios Europos valstybės varžėsi dėl kolonijų ir įtakos sferų, o tai didino įtampą ir skaldė žemyną. Konkurencija vyko ne tik tarp valstybių, bet ir visuomenės viduje.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tarptautinius santykius Europoje komplikavo įvairių šalių ekonominės, šovinistinės, istorinės ir imperialistinės pretenzijos. Formavosi kariniai blokai – Trilypė sąjunga ir Antantė, kurie, nors ir turėjo užtikrinti galių pusiausvyrą, nesugebėjo sumažinti įtampos ir konkurencijos.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vakarų pasaulyje vyravo sparti industrializacija, technologijų plėtra ir imperialistinė ekspansija. Šis laikotarpis, nors ir pasižymėjo ekonomine, kultūrine ir karine galia, sukėlė didelę įtampą ir tarptautinius konfliktus, vedusius link Pirmojo pasaulinio karo.