Riterių pasaulis

Šioje temoje nagrinėjamas viduramžių riterių gyvenimas, apimantis jų kelią nuo pažo iki įšventinimo, garbės kodeksą, ginkluotę ir šarvus. Taip pat apžvelgiamos riterių pilys, jų kasdienybė, pramogos, tokios kaip turnyrai, bei herbų atsiradimas. Galiausiai, aptariamas riterių karinės reikšmės mažėjimas ir jų palikimas.

Riterių ginkluotė ir kovos taktika
Riteriai patys rūpinosi savo brangia ginkluote: kalaviju, ietimi, skydu. Kūną saugojo grandininiai, vėliau – plokšteliniai šarvai, o galvą – šalmas. Visa ginkluotė galėjo sverti iki 25 kg. Riterį mūšyje lydėdavo kariai: ginklanešys, lankininkai, ietininkai, tarnai. Riteriai turėjo skiriamuosius ženklus – herbus, kurie buvo vaizduojami ant skydo, vėliavos ir kitų atributų. Herbai buvo paveldimi.
Riterių kasdienybė ir pramogos
Taikos metu riteriai tvarkė ūkio reikalus, medžiojo, tobulino kovos įgūdžius. Rengdavo puotas, kuriose skambėdavo muzika, vykdavo šokiai, žaidimai. Drąsą ir įgūdžius riteriai rodydavo turnyruose, kuriuose kovodavo bukomis ietimis. Laimėtojui atitekdavo varžovo ginklai ir žirgas. Turnyrus Bažnyčia drausdavo religinių švenčių dienomis. Heroldai prieš turnyrus pasakodavo apie riterių kilmę.
Riterių kultūros pabaiga ir herbai
XV a., išplitus šaunamiesiems ginklams, riterių karinė reikšmė sumažėjo. Valdovai atsisakė riterių paslaugų. Sumažėjus pajamoms, riteriai apleido pilis. Riterio, kaip romantiško herojaus, mitas išliko. Herbai atsirado XII a., kryžiaus karų metu, dėl poreikio identifikuoti riterius, dėvinčius šarvus. Herbai tapo paveldimi. Heroldai sistemino herbus ir nustatė taisykles.
Viduramžių riterio formavimasis
Viduramžiais riteriai buvo pagrindinė valdovų karinė jėga. Riterio kelias prasidėdavo nuo pažo tarnystės, vėliau – ginklanešio pareigų. Įšventinimas į riterius vykdavo po kelerių metų tarnybos, įrodžius narsumą. Ceremonijos metu būdavo įteikiami riterio luomo simboliai. Riteriai privalėjo laikytis garbės kodekso: garbingai kariauti, tarnauti Dievui, ginti silpnuosius ir gerbti moteris. Septyni riterystės menai apėmė jojimą, plaukimą, šaudymą iš lanko, kumščiavimąsi, medžioklę su sakalais, šachmatus ir eilių kūrimą.
Viduramžių riterių pilys
Viduramžių pilys buvo ir gyvenamasis būstas, ir tvirtovė. Iš pradžių statytos iš medžio, vėliau – iš mūro ir akmens. Labiausiai įtvirtintas buvo pagrindinis bokštas – donžonas, kuriame gyveno pilies šeimininkas. Pilys nebuvo patogios, jose buvo šalta ir drėgna. Pilys buvo politiniai, kultūriniai ir ekonominiai centrai, kuriuose vykdavo turnyrai ir šventės. Pilies šeimininko žmona buvo riterių garbinimo objektas.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com