Keitėsi miesto ir kaimo mados. Spaudoje pradėta rašyti mados, kūno priežiūros temomis. Moderni moteris turėjo atitikti Paryžiaus ir Holivudo grožio standartus. Moterys dažė lūpas, blakstienas, pešiojo antakius, naudojo kosmetiką, lankėsi grožio salonuose. Madinga panelė mokėjo šokti fokstrotą, tango, valsą. Mada ir įvaizdis tapo svarbūs ir vyrams. Išaugo asmens higienos priemonių naudojimas. Kaimo žmonės dažniausiai vilkėjo drabužius iš namie austų audinių. Drabužius siuvo keliaujantys siuvėjai ar vietos meistrai. Tautiniai drabužiai dėvėti per šventes. Apavas buvo brangus. Vasarą dažnai vaikščiodavo basi. Atšalus avėjo medpadžius ar kantaplius. Odinius batus apsiaudavo tik ypatingomis progomis.

Po Vilniaus praradimo, Kaunas tapo pagrindiniu Lietuvos politiniu, socialiniu ir kultūriniu centru. Iš apleisto miesto jis išaugo į klestintį centrą, kurio gyventojų skaičius išaugo nuo 70 tūkst. iki daugiau nei 150 tūkst. dėl migracijos iš kaimo. Mieste atsirado daug modernių pastatų, naujų gatvių ir rajonų. Be arklių tramvajaus („konkės“), pradėjo kursuoti autobusai ir elektriniai funikulieriai. Laisvės alėja tapo miesto centru, kur veikė svarbiausios įstaigos, viešbučiai ir prabangūs restoranai, tokie kaip „Versalis“ ir „Metropolis“. Kultūrinis gyvenimas klestėjo: veikė teatrai, vyko parodos, koncertai ir veikė daugiau nei dešimt kino teatrų. 1923 m. Kauno gyventojų tautinė sudėtis buvo tokia: Lietuviai (59%), Žydai (27%), Lenkai (3%), Rusai (4%), Kiti (7%).

Gerėjant šalies ūkiui, keitėsi ir gyvenimas kaime. Žemės reforma, skatinusi ūkių skirstymąsi į vienkiemius, turėjo didelę įtaką. Ūkininkai, gavę žemės ir paskolas, stiprino ūkius, statėsi modernesnius namus, kurių stogai buvo dengiami skiedromis, skarda ar čerpėmis, o asla keičiama medinėmis grindimis. Apšvietimui naudotos žibalinės lempos, elektra buvo prieinama tik turtingesniems. Mityboje įvyko reikšmingi pokyčiai – greta miltinių patiekalų įsigalėjo bulvės. Išpopuliarėjo bulviniai blynai, kugelis, vėdarai ir cepelinai. Gyvenimas iš ūkio buvo sunkus, reikalaujantis daug darbo. Žemės ūkio produktai buvo pigūs, o pramonės gaminiai – brangūs. Pavyzdžiui, norint įsigyti dviratį ar radijo imtuvą, reikėjo parduoti tris karves. 1938 m. kainų pavyzdžiai (litais): juoda duona (0.24/kg), balta duona (0.40/kg), kiauliena (1.50/kg), jautiena (1.20/kg), cukrus (1.10/kg), bulvės (0.04/kg), vyriškas kostiumas (80.00), vyriški pusbačiai (16.30), medvilninė medžiaga (1.38/m). Palyginimui: aukšto rango karininko mėnesio atlyginimas – 1200 Lt, kaimo berno – 200 Lt.

Kuriant šeimą, vis mažiau dėmesio kreipta į turtinę naudą ar visuomeninę padėtį, dažniau tuoktasi iš meilės. Tiek miestiečiai, tiek valstiečiai vidutiniškai augino 3–4 vaikus. Daugelis moterų gimdė namuose, prižiūrimos pribuvėjų, nes gydytojų paslaugos buvo brangios. Tėvai daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui, stengdamiesi bent vieną išleisti į mokslus. Vaikams nuo mažens buvo diegiamos vertybės: darbštumas, sąžiningumas, pagarba vyresniesiems.

Šeimą ir bendruomenę glaudžiai siejo religingumas. Žmonės gausiai lankė bažnyčią sekmadieniais ir per didžiąsias krikščioniškas šventes, laikėsi krikščioniškų papročių. Iškilmingai švęsti atlaidai. Žmonių religingumo simboliai – kryžiai sodybose, pakelėse ir kryžkelėse. Lietuva dažnai vadinama kryžių šalimi. Didžiausia garbė šeimai buvo, jei sūnus tapdavo kunigu. Nebuvo civilinės santuokos, tik bažnytinė. Vartotas krikščioniškas pasisveikinimas „Garbė Jėzui Kristui“, atsisveikinimas – „Sudie“. Buvo įprasti kreipiniai, susiję su Dievu (“Skalsink, Dieve”, “Padėk, Dieve”). Itin stiprus buvo bendruomeniškumas, ypač kaime. Kaimynai stengėsi sugyventi, padėti vieni kitiems. Buvo rengiamos talkos didžiausiems darbams. Ištikus nelaimei, visi skubėjo į pagalbą. Vagysčių pasitaikydavo retai, durys dažnai būdavo paliekamos nerakintos. Vagystės, girtavimas ir kiti nusižengimai buvo smerkiami. Jaunimas kartu leisdavo laiką gegužinėse, kuriose grojo kaimo muzikantai, buvo šokama, dainuojama, einami rateliai, žaidžiami žaidimai. Atlaidai buvo ne tik religinė šventė, bet ir proga susitikti su giminaičiais, užmegzti pažintis, pirkti prekių iš “karabelninkų” (pvz., saldumynų, rožinių). Iš atlaidų buvo parvežama “zuikio lauktuvių”.