Nors Berlyno sienos pastatymas atrodė kaip Vakarų pralaimėjimas, nes JAV prezidentas Džonas Kenedis nesiėmė karinių veiksmų, tai buvo didelis moralinis smūgis Sovietų Sąjungai ir jos vadovui Nikitai Chruščiovui. Siena akivaizdžiai parodė, kad komunistinė sistema nėra toks „rojus žemėje“, kaip buvo teigiama, nes žmonės turėjo būti uždaryti jėga. 1963 m. Dž. Kenedis, lankydamasis Vakarų Berlyne, ištarė garsiąją frazę „Aš esu berlynietis“, išreikšdamas solidarumą su miesto gyventojais ir įsipareigojimą ginti Vakarų Berlyną.

XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, po Antrojo pasaulinio karo, Vokietija buvo padalinta į dvi dalis, o Berlynas – į Rytų (sovietų kontroliuojamą) ir Vakarų (Vakarų valstybių kontroliuojamą) zonas. Dėl ekonominių ir politinių skirtumų, daugelis Rytų Berlyno gyventojų bėgo į turtingesnę vakarinę dalį. 1961 m. rugpjūčio 13 d. Rytų Vokietijos valdžia, siekdama sustabdyti emigraciją, uždarė sieną, iš pradžių spygliuota viela, o vėliau – betonine siena, atskirdama šeimas ir bendruomenes.

1989 m., augant spaudimui iš vidaus ir išorės, ypač po JAV prezidento Ronaldo Reigano raginimo Michailui Gorbačiovui nugriauti sieną, Rytų Vokietijos valdžia netikėtai atvėrė sieną. Lapkričio 9 d. tūkstančiai berlyniečių susirinko prie sienos ir, nesulaukę oficialaus leidimo, perėjo į Vakarų Berlyną. Pasieniečiai nedrįso panaudoti jėgos. Žmonės, apsiginklavę įvairiais įrankiais, pradėjo griauti sieną.

Berlyno siena buvo viena iš labiausiai saugomų sienų pasaulyje. Rytų Vokietijos pasieniečiams buvo įsakyta šaudyti į visus, bandančius pabėgti. Nepaisant didžiulės rizikos, tūkstančiai žmonių bandė įveikti sieną įvairiais būdais: per kanalizaciją, kasdami tunelius, konstruodami skraidykles ir kitais būdais.